Rūsio orkos neleidžia miegoti,
Nes prisitvenkė rūko lig kelių.
Mano dienos turbūt pavėluotos
Kaip padirbto paveikslo detalės.

Kreivas katilas dūmina pypkę,
Per kraštus virsta raganų vyrai.
Mus nemokė, kaip kaukiant užmiršti,
Tik paversti perkūną į dalią...

Rūgštimi žiedėm formas liepsnelių
Ir suradom draugus net po tiltais.
Kartais nemigom bundantį rytą
Lyg altoriais užsimetėm knygom.

O jose nieko rimto, tik šviesos
Mėgsta imt ir užgest prieš pat aušrą.
Sudėvėjom tą vaikišką laiką,
Teks mokėt mūsų mūzoms po baudą.