Išėjai tu tą naktį, kai tik prasidėjo rugpjūtis,
Pilnatis, sako, buvo už lango ir buvo dar juoda...
Visos kaltės subiro žvaigždėm, nes jos mums tąsyk kliudė:
„Tu parduosi save už viltis?“ Niekada neparduodu,
Bet ir neperku tų, kuriems būna taip liūdna,
 
Kad šešėlių žaidimo nemato ir paslepia lūpas
Netikėjime juoko, ir dieviną likusį laiką.
Sako, buvo rugpjūčio naktis, kai beviltiškai klupo
Paskutinis ištartas sudie pats savęs neišlaikęs,
O dangus nusileido žemyn tarsi lubos.
 
Nesvarbu. Jau dabar nesvarbu – mes išėjusiems mojam.
Na, o jie atsigręžia ir kartais taip nori sustoti,
Kad, atrodo, sušuks: „Negaliu!“
..............................................................................................
 
Tačiau tu nesustojai,
Nes tą naktį rugpjūtis juk buvo ir buvo taip juoda...