Parudo rapsai ir žiemkenčiai,
Tik jūs vis degat liepsnomis,
Rugpjūčio karštį kantriai kenčiat,
Užlieję lauką spalvomis.
 
Iš kur tokia aistra žydėti,
Viliot sustoti ir pažvelgt
Į gėlę — piktžolę nesėtą,
Piktai naikintą, ir nekart?
 
Tik senos dainos meilę mena,
Vadina kraujo lašeliu,
Pralietu nekaltai prie kelio
Kadais gyvenusių žmonių.
 
Pavasariai žibuoklėm puošias,
Aguonos — vasaros plaukuos.
Vardan palaukės reto grožio
Tegul ilgiau jos raudonuos.