Na pagaliau atėjo laikas da vienam nuotykiui, kurį vis prisimenu i prisimenu, kai tik į veidrodį pasižiūriu i pamatau, kad  plaukai netvarkingi, nesušukuoti i vė jau ataugę i prašosi juos patrumpyt. Tada i prisimenu apie plaukų kirpimo baimę...
Pamenu, kad tėvas pasakojo, kaip kažkur tai apie 1943–1944 metus dieduks nupirko, a te iš kur kitur gavo, vokišką plaukų kirpimo mašinką, tai tėvas i savus i  kaimynus prieš sekmadienį, ar kitas šventes apkirpdavo. Gaudavo po kelis centus, a markes už darbą i tai uždarbis(kas te žino, gal kartais diedukas tėvą mislino vėliau i kirpėju padaryt).
Visada kirptis ateidavo artimiausi kaimynai, Karosai, Klasauskai, Steponavičiai i da vaikus atsivesdavo, susirinkdavo tėvo draugai ir iš kitų kaimų (Mazurka, Šimkus, Polauskas i da kiti), taigi tada kiemas knibždėte knibždėdavo...
Nebuvo tėvas baigęs jokių kirpimo mokslų, bet i vėliau, kai i mes atsiradome visada plikai nukirpdavo tik kuodukus priekyje palikdavo.
      Tėvas pasakodavo, kad vasarą šeštadieniais  jau nuo pietų (po dvylikės potierių) i rinkdavosi kaimynai mūsų sodyboje. Te pietinėje namo pusėje visada stovėjo platus stalas, pavasarį, tik saulikei pašalius sušildžius, jį atnešdavo iš klėties i pastatydavo prie sienos.
      Da kanapą iš vidaus išnešdavo i prie sienos užstalėn užkišdavo, o kiton pusėn zusloną iš priemenės paimdavo, kai tik svečiai rinktis pradėdavo. Tada dieduks, lazdžike pasiramsčiuodamas iš gryčios išeidavo, įsitaisydavo ant tos kanapos, po savim skrandžikę pasikišęs, aplinkui visokiais laikraščiais i žurnalais apsikrovęs, o kitoje stalo pusėje įsitaisydavo svečiai. Bendraamžius ant kanapos prisėsti pakviesdavo, visi kiti kur nors aplinkui ant pievikės susėsdavo i skaitomų laikraščių naujienų klausydavosi, patys gi skaityti tai nemokėjo, tik pasirašyti buvo teišmokę ...
Taigi, susirinkus eilinį šeštadienį, po sunkių savaitės darbų, aplinkiniams kaimynams į mūsų sodybą pirmi klausimai  dažniausiai būdavo:
    - Nu, kaimyn Rapole, dėstyk daba, kas naujo per savaitę ant svieto nutiko, vis per tuos darbus nė kada i nė kada sužinoti, kas te tose tavo ,,gazietose ir?.. Ką čia ta nauja valdžia žada su mumis daryt?.. Kaip daba i gyvensim prie to ruso?.. A daba anglikonai da mūsų bekonus pirks?.. A da karo nebus?.. A da okietys neateina?..
  Tada diedukas tuoj taisosi prie stalo, ima „Mūsų Laikraštį" a „Ūkininko Patarėją" a da kitą kokį laikraštį i ieško, ką nors naujo jiems paskaityt. Anas tai jau viską būna perskaitęs i taškais pasižymėjęs, kur kas įdomaus parašyta, ką čia būtų galima i kitiems paskaityti...
      Paskaitęs kelias pastraipas, kas te kur pasaulį i ant Lietuvos darosi, tada da su visais aptaręs tas temas,  tuoj mandrai sūnų kviečia:
     - Nu, Jonai, daba tu toliau paskaityk ką nors, jeigu vyrai da klausys, aš tai jau pavargau i akikės raibuliuot  ima, o mes da kokią partiją kortom suplieksim...
   - Nu, ko lauki daba? Į artimiausią kaimyną Karosą kreipiasi...
   - Trauk greičiau savo kaladžikę, tavo da naujos korčikės, da nesusitrynusios... Mano tai jau visai sudilusios, nieko i nematyt i kampai užraityti... Vė rugosi, kad mietkos uždėtos, kad apšidyt noriu... Che, che, che, tuoj išsiaiškinsim, kuris čia iš mūsų gudresnis...
   Tėvas kiemo viduryje, už porą metrų nuo stalo, po alyvine obelimi, pastatydavo kėdžikę be atlošo. Gryčioje kampe ant jos visada gerasis vanduo stovėdavo, bet daba kibirą su vandeniu nukeldavo kampan ant aslos, o kėdžikę išnešdavo „kirpyklon“.
   Pirmą norintį sodindavo teip, kad jis sėdėtų veidu į stalą, galėtų bendrauti su laukiančiaisiais i girdėtų dieduko skaitymą. Dieduks visada pirma užleisdavo kaimynus kirptis, nors te jo nelabai i buvo ką kirpti. Tai gi tėvas greitai kirpyklą įrengdavo i kviečia visus iš eilės:
    - Nu davai, kas pirmas ką nukirpt, ką nuskust, pirmas dykai, o kitus po lituką, po markikę i kvit i jau gražūs būsit, visos mergicos tuoj pasidabos.
   Pirma aišku vaikus „pirmu numeriu“ (plikai), kaipmat nužarindavo, kaip kokius aviukus iš eilės sustatęs, o paskui jau suaugusius kviesdavo, kam paausius, kam kaip prašydavo plaukus patrumpydavo, seniams su britva da i barzdas nuskusdavo...
    Tam ant apatinės obels šakos platus diržas kabodavo, į jį britvą galando, kad aštresnė būtų, ant kitos platus lininis abrūsas, iš klėties kuporo atneštas kabojo, o šone kaladė stovėjo. Ant jos iš virutuvikės katiliuko šilto vandens rundeliuką atsinešdavo, muilo gabalą i į alvikę įmerktą pendzeliuką barzdai muilyt pasidėdavo i kaip mat visus per porą valandžikų tik fit i baigta  i kaip mat plaukus sutvarkydavo, tada visi švarūs pavakarį išsiskirstydavo...
    Neužmiršo i vėliau, kai jau i mes augome, šito darbo, tai ilgų plaukų niekad neturėjom, tik paauga tuoj i nukerpa plikai, bet aš tų plaukų kirpimo bijojau, kaip velnias kryžiaus...
    Tik pastato tėvas viduryje gryčios kėdžikę, o aš jau užpečkyje, po lova palindęs, tupiu pasislėpęs, kaip pelė po šluota i nė kripšt, bet brolį apkirpus i mane susirasdavo i iš palovio ištraukdavo...
   Vos tik gimus mano galvikė pasipuošė geltonom garbanom, teip te matyt dievulis drėbtelėjo, mamikė sakė, kad jau i gimiau garbanotas. Iki keturių metų augau mamikės tėviškėje Armeniškiuos, tai te mano garbanas šiukšu buvo draudžiama liesti.
   Tik bobutė išplovusi ma plaukus i su abrūsu aprišus išdžiovydavo. Tada, pasisodydavo ant savo lovikės, tėtuko i bobutės kambarėlyje, prie lango, iš savo plaukų išsiimdavo lenktas šukikes i atsargiai atsargiai, tarp pirštų laikydama atskiras auksines sruogas perbraukdavo paviršium, nes giliau i nemanyk inkišti, teip te tos mano garbanos susisukę buvo.
Kitiems i nesilesdavau šukuojamas, rėkdavau, kad peša, tik šeštadieniais, kai Marutė(mamikės jaunesnioji sesuo) ruošdavosi in rabaksą i prie veidrodžio besistaipydama tarp pirštų plaukus garbanodavo i aš tuoj prisistatydavau:
    - Marute, Marute i ma garbanas padaryk, ko čia daba dabinies viena i aš noriu gražus būt...
Tada ji pasistatydavo priešais savi prie veidrodžio, atseit paseilinus pirštus i ma garbanas darydavo, ale, ką te garbanot, kad i teip visas kaip aviniuks buvau, da tuoj bandydavo savo gerąsias šukikes paėmusi i sušukuot, ant pečių krentančius plaukus, bet tuoj ma pešt pradėdavo. Tada kentėdavau, vos kelnes neprimyžt, skaudėjo, tai skaudėjo, net ašaros per skruostus tekėt pradėdavo, bet laikiausi kiek išmanydamas, o tada tai sprukdavau kuo toliau nuo jos, kad vė nepagautų i plaukų šukuot nepradėtų...
      Ketvirtų metų vasarą tėvas parsivežė mane namo į Vambalius i pirmiausiai jam tie mano plaukai užkliuvo:
    - Nu gerai, gana čia jam vaikščioti, kaip kokiam ,,Lenino anūkui“ po kiemą (gal da kas pamenat ant „Spaliukų“ ženkliuko toks garbanius buvo priklijuotas), tuoj davai motin abrūsą, sodink ant kėdžikės i bus baigta diela...
    - Da i kokio brudo prisiveist gali, ką tada darysim. Nė išplaut, nė sušukuot nesiduoda rakalis i viskas. Nieko i padaryt negaliu, nežinau, ką i daryt daba, jam i mamikė pritarė i nusprendė, kas bus tas bus pašalint tas mano garbanas... 
    Nu i papuoliau tada, kaip saugumui į rankas, da i daba nupurto, kai prisimenu, nu i prasidėjo egzekucija...
   Mamikė pasodinus ant kėdžikės už rankų paėmus laikė, Vambalių bobutė su saldainiai aplinkui lakstė, aš žviegiau, kaip paršas skerdžiamas. Tėvas pirma pabandė su mašinka kirpt, bet tuoj užsikimšo ta jo ,,akselinė“ mano auksinėm garbanom, tik per viršugalvį špukę išvarė i viskas. Tada paėmė mamikės siuvėjos žirkles, negi paliksi daba pusę luptą pusę skustą, apkarpė iš pradžių su jom, o paskui pabaigė vė su mašinka plikai kirpt.
    Kankino mane gal kokį pusvalandį, rėkiau ne savo gvoltu, byrėjo ašaros, kaip pupos upeliais per žandus, rypavo ant lovikės atsisėdus i bobutė kartu su manim, raudojo i mamikė,  rankas laikydama, kad netrukdyčiau tėvui kirpt...
   Tik tėvas žirkles kyšt į plaukus, aš tuoj griebiu jam už rankos i neduodu kirpt, rėkiu, kad skauda labai, kad neištrivosiu, kaip baisiai peša, o kaip tik su ta mašinka pradeda čeksėti prie ausies, tai vos nealpstu, nors da i nekerpa visai. Rėkiu, kad peša ma plaukus labai. Niekad gi nekirptas buvau i nežinojau kam jie čia mani taip kankina.
Na, bet pagaliau pasibaigė tas bilčius, ataugo i vė nauji plaukai, bet jau ne tokie garbanoti, kaip pirmieji buvo, o nuo to karto bijau plaukų kirpimo i viskas, da ne kartą tėvas ma mažam plaukus kirpdavo i vė karas namuose kildavo dėl mano plaukų...
    Todė niekad kirpyklon i neinu, net i to žodžio girdėti nenoriu, nepatikiu niekam, kad kas ma plaukus liestų. Išmokau pats savi dviejų veidrodžių pagalba susitvarkyt, taip i tėvas darydavo, nes jis visus apkirpdavo, o jį patį nebuvo kam, tada išmoko pats savi apsikirpt.
    Nusižiūrėję i aš daba taip darau, bet kitų niekad kirpt nebandžiau, matyt gal i nesugebėčiau, nes kai aš pats savi kerpu tai ma visai i neskauda...
    Štai i daba betrupindamas bakus i tvarkydamas pražilusius paausius i praplikusią galvą gražindamas i prisiminiau apie plaukų kirpimą i čia daba apie tai jums paporinau...