Teisingiausi ne žodžiai — kuždesiai ir vapėjimai,
Kurie sprūsta pasiekus ekstazę audringą,
Nes jutimai ištraukia iš kūno kalėjimo,
Kiek vienišiai berėktų, jog tai nuodėminga.

Tik svarbu nesutepti pilnatvės akimirkų,
Ne paniekint, įskausti, ne užmiršt kaip nevertą,
Ne palikti žydėjimą ašaroj įmerktą,
Nes tada neužteks žodžių beatsimelsti.

Na, o žodžiai? Jie vyliui, pažadams, atgailavimui.
Kaip dažnai jie net priesaikoj būna be stuburo...
Patikėki šviesa mano žvilgsnio žaibavimo,
Pasilik, pagludėk. Argi mudu kur skubame?