Nusinešk, išskalauk liūtimi mano ilgesį, vėjau vakari,
Aš visa praeity, negaliu iš to sapno prabust
Ir išeit iš savęs negaliu — tarsi karcery kūne uždarė.
Dulkių apnašas toks, jog sunku besuprast, kur dangus.

Susitraukiu, gūžiuos. Atmirkyk — gal sudygsiu kaip sėkla
Viltimis ir džiaugsmu, ne tiktai giesmėmis ir maldom.
Argi galima taip — duotą laiką ne siaust, bet gedėti?
Argi galima taip iki alpulio geisti kažko?

Tu šniokšti tarp šakų tarsi viską puikiausiai supratęs.
Debesų tumulai dengę saulę tuoj skils į lašus.
Dėkui, vėjau, už tai, kad sudrėko karščiuojančios akys —
Kol kalbu su tavim, realybėj pavyko pabūt.

Taip, jinai nuostabi, jai turėčiau atvert savo glėbį,
Bet palikus rankas, kur glamonių svaigi atmintis.
Tu prausi, tu merki. Tai neliukdo man meile kliedėti —
Ten, prie pat gyvuonies, aš ją visą nešioju savy.