Pažiūrėk, kaip krante susilieja net linijos smėlio
Ir kaip upė tamsėja – išnyksta ir gyliai, ir brastos...
Ar dabar – akloje naktyje – tu mane besurastum,
Jei ne mūsų dangus, aukštai vario žibintą iškėlęs?
 
Jei ne ta pilnatis, kuri dyla, mažėja ir nyksta,
Kada mes lyg šešėliai priglundam prie savojo medžio.
O po to ilgesys (tebūnie tik blankumo...) – atleidžiam...
Taip nutinka kaskart, kai tikėjimas baigias ar klystam.
 
Tai galbūt padalinkime dangų? Tik dangų – ne žemę?
Mano – priešpilnis mėnuo, delčią – tau, esi jau įpratus.
Mėnesieną perpus...
...........................................................................................
 
Tiktai Grįžulo ratai be ratų
Ir šviesos (tebūnie tos blankios...) neužtenka.
Sutemę.