Būta kaltės,
išniekintų tamsių šešėlių;
nusigėrę melu,
nusinuodiję tiesa,
apraudojus
akimirksniu prabėgusį citrinmedžių
žydėjimą,
atgijai manyje viltimi,
ir man taip norisi
įkopti į stačiausią viršukalnę,
nugarmėti giliausioje upėje,
kur vandens lelijų pavėsy
blakstienomis liečiant
įelektrintas pykčiu vandens sroves
atokioje bedugnėje,
žavėdamasis nusidėjusių šešėlių
pavirtimu garais
aš meile nutapysiu,
priešaušrio gausme sutviskusią,
Tavo rankų šilumą ---
--- ir drąsus žingsnis virš žydinčios prarajos.

Suriaumosiu it plieninis liūtas
ir suskeldės padangė,
liūtimi prapliups melu prisisunkę,
vandeningi debesys,
ir bekraštė šalavijų jūra
Tavo rūpestį pamyluos mano
PERžydėjimu...

... Laistyk mane gausiai,
gaivink mane šalčiu,
kol šaknys prisigers nuo melo,
kol stiebo briaunas pripildys
voragyvių vaitojimas,
ir labai manęs nekęsk,
siaubingai niekink purpurinį, švelnaus
aksomo prisodrintą žiedą,
nuskink jį,
sutrypk mano grožį —
Tu nei žydintis taip dieviškai nespindi.
Išniekink mano skausmą,
prakeik kvapą, kuris
nenumaldomai vilioja Tavo jusles,
jeigu pravirksta ne tik pilki dangūs,
jei moki ilgėtis taip,
kaip ašaros ilgisi ūkanų mylavimo,
prisodrink membranas skystu azotu,
kad tapčiau aklas, nebylys, vagis
Tavo svajonių, kurias
palikome plūduriuoti
vystančių narcizų ir varnalėšų apsupty,
ir tik pažvelk
į niekingą niekį virstantį mūsų džiaugsmą,
leisk alkanam rudeniui
misti mano gaiva,
priviliok pitonų būrį —
ir mano gyvastį apgaubia
akyse užgimusi šalna,
kai grublėti žiedai kadais purpurinio švelnumo
skaudžiai dunksnos palei dirvožemį —
čia daugiau niekada nežaliuos meilė Tau.

Ir nejaučiu,
neregiu skausme mirkstančio
kadagių šlamėjimo,
žemėn svyra žiedas,
trūnija stiebas,
pabiro milijardai trapių žiedlapių;
vandens kristalai ant boružių —
siuvinėjant tylą
(p e r) ž y d ė j a u   m e l u,
kai šaknys dar daug žydinčių pavasarių
dūlės niekingų ašarų drėgmėj —
Mėnulio kaitra susigės lytėti melą,
kuriuo mitome naktimis
užsigeriant skalsiu dumblu.

Apakinęs Tavąjį gailestį
it aršus rožių krūmo žavesys
spygliu sužeisiu
melo dirvoje subrandintą ir tyrą
niekingą Tavo meilę.