Pertrauka

Pertraukos metu sėdi ant suoliuko, skaito eilėraščius.  Bendraklasiai zuja aplinkui laidydami popierinius lėktuvėlius. Vienas atsitrenkė į galvą, tačiau ji nereaguoja. Prieina berniukas, nori pakelti lėktuvėlį, tačiau pastebi knygą. Įsitikinęs, kad budinti mokytoja toli, atima.  Žvilgtelėjęs į turinį, garsiai klasei paskelbia, ką rado. Koridorių užgriūna juokas. Jos akyse sublizga ašaros. Niekas jų nemato, nes ji bijo pakelti galvą į skriaudikus.
...Pertrauka. Sėdi ant suoliuko. Rankos kišenėse, žiūri pro langą, tyli.


                                                                                     ***


Jaučiasi nebereikalingas

Kitoje salės pusėje staugia klasė:
– Varyk, varyk, gaudyk, mušk, na gi! Tu gali!
Abiejose kvadrato dalyse likę tik po vieną žmogų. Jis bėgioja po aikštelę ir bando išvengti varžovės siųstų kamuolių. Sekasi, kol jis nepaslysta ir nepagriūna. Kamuolys, atsimušęs į jo koją, nurieda per salę. Priešininkų komanda bėga į būrį ir straksi pergalingą šokį.
Berniukas atsistoja ir eina link komandos, tačiau ji nusigręžia ir tyloje nueina į persirengimo kambarį. Jis stovi lyg įkaltas, o galvoje – sumaištis. Persirengimo kambarėlį randa jau tuščią, o ant kuprinės pastebi užrašą „Padarytas mergiščios“.
Eina namo, o galvoje vis skamba „ Varyk, varyk, gaudyk, mušk...“. Jaučiasi nebereikalingas.


                                                                                    ***      


Sakyti ar ne

Mokykloje išdaužė langą. Į klasę sugužėjo visa mokyklos vadovybė: direktorius ir visos jo pavaduotojos. Aiškinasi, klausinėja, retkarčiais praradę kantrybę net grasina. Tarp mokinių visiška tyla. Auklėtoja kaltinamai nužvelgia kiekvieną mokinį, lyg reikalautų prisipažinimo, tačiau tai nepadeda. Vaikų akys susmegusios į stalo paviršių. Direktorius taip pat nutyla, ir dabar jau visoje klasėje laidotuvių rimtis. Vaikšto tarp suolų, lėtai, bandydamas įbauginti.
Visi žino, bet visi tyli. Kiekvienoje galvoje kaip sužeistas žvėris draskosi ta pati mintis: „Sakyti ar ne?“.  


                                                                                    ***      


Negrįšiu

Matematikos kontrolinis. Paskutinės dešimt minučių. Tie, kurie neišsprendė visų uždavinių, dabar bando nusirašyti nuo draugų, tad klasėje tylus ir beveik nepastebimas šurmulys. Jis tikrinasi savo darbą, nuojauta šnabžda, kad bus gerai. Į nugarą patuksena bendraklasis:
– Kiek trečio gavai, ė?
– Septynis.
Toliau tikrinasi. Bet vėl:
– O devinto?
– Nežinau.
– Nestumk, matau, kad išsprendei.
Nieko nebeatsako, tačiau klausimai tęsiasi. Po kelių akimirkų pajunta stiproką smūgį į nugarą, atsisuka,  o tuo metų bendraklasis garsiai surinka:
– Nenusirašinėk!
Mokytoja pakelia akis kaip tik tą akimirką, kada jis spokso tiesiai į bendraklasio sąsiuvinį.
– Kuolas, gali eiti, – šaltai ištaria.
Truputį pasėdi tyloje, vėliau susikrauna daiktus ir bendraklasių žvilgsnių lydimas išeina. „Negrįšiu“, – pagalvoja užtrenkęs duris.