Nebesigailiu nieko. Vargu, ar dabar jau to reikia –
Gilūs gailesčio kirčiai randais pasiliko ant kūno.
Tik naktim, kada skersvėjai pūstels per liūdesio tvaiką,
Tartum neregio rankom apčiuopsiu – kas buvo, nebūna...
 
Ir nebūna skambučių lauktų suskambėjusių kartais,
Man – tyla per sunki, o tau – pyktis: kodėl aš turėčiau...
Ir dienų neskaičiuotų, kada vėl išvyst tave vertas,
Kada pirštai (ar mylintys?) plaukus ir veidą paliečia.
 
Kada skęstu žydrynėj akių ir išsinešu dangų –
Tas dangus taip aukštai ir laukimo vėl debesys tvenkias...
..................................................................................................
 
Nebesigailiu nieko, tačiau ar to nieko pakanka,
Nes vėl praeitį renką po trupinį neregio rankos?