Karmos ratas
Aš tiek gyvenimų nugyvenau.
Tiek kartų užgimiau, tiek kart miriau.
Sukuos gyvenimuos, lyg voverė rate
Tik rato pabaiga – tai vėl nauja pradžia.
Prisimenu dienas, kai vėjų genami,
Po burėm išskleistom, dievų nebodami
Ieškojom žemių tolimų, neatrastų
Ir kartais žūdavom, o kartais
žmonos mus sutikdavo su laurų vainiku.
Prisimenu ir vakarus, kai laužo šviesoje
Aš šokdavau su juodaplauke indėne.
Ir kaip buvau vadu laisvų miškų ir prerijų vaikų.
Ir kaip susitepiau rankas baltų atvykėlių krauju.
Prisimenu Paryžiaus priemiesčių vaizdus –
Nudriskęs surdutas man buvo prašmatnus.
Aš valkiojaus po užeigas ir lindynes
Ir krausčiau lėbaujančių ponų kišenes.
Prisimenu, kaip aš buvau labai graži,
Kaip vyrai trokšdavo manęs visi.
Tik aš buvau labai brangi, ne kiekvienam prieinama,
Bet bėgo metai, blėso grožis – atsiduodavau už butelį bare.
Prisimenu, kaip aš buvau kare.
Kaip šaudžiau aš, kaip šaudė į mane.
Kaip aš žudžiau, tai buvo mano pareiga.
Prisimenu, kaip užmušė mane.
Na, o dabar ir vėl aš gyvenu.
Ir vėl esu kažkuo kitu.
Ir vėl užmigsiu vakare –
Tik ar nubusiu tuo pačiu ryte.