Du Dievai

     Nuo mažens įpratę girdėti: „Vaikeli, Dievulis viską mato! Nedaryk to ar kito pokšto". Tikėjau tuo ir nejaukiai jausdavausi, kai rinkdavau svetimam sode obuolius ar sukdavau taip mėgstamų saulėgrąžų galvas. Bet...kadangi Dievulis tuoj pat neatimdavo, galvojau, kad tai nėra didelė nuodėmė. Tuo labiau ir kunigėlis nuo klausyklos nepavarydavo, o tik pabardavo, ir aš daugiau poterėlių sukalbėdavau. Taip ir gyvenau iki vakar dienos – tikėjau, kad mano poelgius mato tik Jis – vienintelis. Danguje – ne žemėje.
     O vakar!.. Išlipu iš perkaitusio autobuso ir žingsniuoju į miesto centrą. Einu, džiaugiuosi, kad greitai atvažiavau, tik... nuo ilgo sėdėjimo labai nepatogiai prilipo rūbai. Ypač – sėdmenų srityje. Eidama ir šiaip, ir kitaip nežymiai brūkšteliu ranka per sijoną – rezultato nėra! Pakeliui jokio ženklo, kad kur nors būtų WC. Priešais – parduotuvė! Išganymas! Rasiu, kur tą neklaužadą sijoną sutramdyt!
     Taip ir buvo. Žmonių nėra, kasininkės kažkur toli sėdi, plepasi – joms nė motais mano bėda. Aš sijoną kilst, pasijonį – trukt žemyn ir einu patenkinta – lyg višta plunksnas pasikedenusi. Tik... O siaube! Pakeliu galvą – vištos galvą – aukštyn ir patalpų kamputyje pamatau vaizdo kamerą!..
     Nuo vakar dienos mano gyvenime jau du Dievai.
delioren