Tik neišraut šaknų
Tik neišraut šaknų, įaugusių į žemę,
Ir audros pergalę neilgai švęs.
Jeigu į ją tvirtai kamienas remias,
Išleis naujai žaliuoti šakeles.
Tik nenukirst šaknų gentainių medžiui,
Tik nepamiršt brangiausios jų kalbos.
Ir tolių toliuose visų lai akys gręžias
Į mažą žvaigždę virš žemės paliktos.
Kiekvienas paukštis nori kilt ir skristi,
Kur gęsta žaros ar pasitikt aušros.
Tiktai ir jam maža širdelė tuksi:
— Laimingas būsi vien tėviškės namuos.
Ir skrenda jie pavasariui pašaukus,
Kur sprogsta liepos ir aukšti klevai,
Kur vis tas pats žmogus kiemely laukia,
Žvilgsniu sutikdamas šiltai šiltai.
Tik neišraut šaknų, įaugusių į žemę,
Kita per šimtmečius neliks tokia sava.
Galbūt ir bus kitur gyvent sočiau, bus gera,
Tik niekas nesakys:
— Čia tavo Lietuva.