Laiškas mamai
Žinau, kad bus nelengva. Aš taip pamąstau, kad gal čia specialiai tokia nelaimė su JUO man buvo dėl to, ką negero esu padariusi. Tai kažkaip nesijaučiu dėl nieko nekalta, kaip tik atvirkščiai, dabar kaip niekad save kaltinu...
Bet toj knygoj (žinai kokioj), kai ką perskaičiau. Tai, kaip ten rašoma, stebuklingi žodžiai:
- Net ir tai praeis
- Susitvarkysiu, kad ir kas atsitiktų
- Kada nors prisiminęs tik pasijuoksiu
- Blogiau už mirtį nebus
Ir ten buvo parašyta, jog reikia išsirinkti vieną arba kelis patarimus, ir juo (ar jais) vadovautis. Mano pasirinktas yra toks:
- Žmogui neduodama tokių išbandymų, kurių jis negalėtų įveikti.
Manau, yra visokiausių žmonių: vieni mano, kad geriau gyvenimas be jokių sukrėtimų – ir teigiamų, ir neigiamų, o kai kurie sako, kad geriau gyvenime patirti viską, kitaip bus neįdomu gyvent, ir apskritai gyvenimas bus nieko vertas...tiesiog viena didelė beprasmė tuštuma, kasdienė rutina ir pan.
Aš vis dėlto manau, jog kol kas esu patyrus tik nelaimingus atsitikimus, ir galiu pasakyti, jog dėl 95 procentų jų esu kalta pati, ir už tai tikrai kentėjau ir kenčiu. Taip jau yra. Kai kurie žmones padaro klaidų ir iš jų pasimoko, o kai kurie jas visada daro, bet nesugeba iš jų pasimokyt. Kol kas save priskirčiau antram atvejui.
Vis dėlto svarbiausia yra mylimų žmonių palaikymas...
Man svarbiausia pasaulyje esi tu (aišku, dar yra brolis, močiutė ir kiti giminaičiai, tačiau tai jau visai kas kita).
Kad ir kiek mes besipykom, mama ir dukra yra neišskiriamos. Ir tikrai tikiu, kad mes tapsime (ar jau esam, tik to nepastebim), geros draugės visom prasmėm.
.........ir vel žliumbiu...
Tai va, čia neesme.
Tiesiog parašiau beveik viską, ką turiu omeny šiuo metu.
Parašyčiau ir daugiau...bet tam bus dar laiko ;)
Laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai myliu tave!
Ir tikiuosi ateis toks metai, kai susėsim abi (gal keturiese :p ) bei prisiminusios šį įvykį (ir dar būsimus), žinosim, jog tai mus suartino.
Na, visai aš čia subanalėjau... Tikiuosi pagrindinę mintį supratai. Aš kaip pūkas - mane nunešė vėjas ir aš dar nežinau, kur man teks įleisti šaknis. Daug teks ištvert, bet juk viskas anksčiau ar vėliau baigsis.
Gyvenimas - įvairiausiu spalvų mišinys, jei nesumaišysim raudonos ir mėlynos - negausim violetinės.
Na, tikiuosi suprasi mane. Žinau, kad tiek rašydama atrodau truputį "paprotėjus", bet tiesiog esu toks žmogus, kuris NEGALI būt užsisklendęs savy. Turiu išsišnekėt, kad nesprogčiau tiek visko prisikaupus.
Na, gal jau tikrai gana...
Ką aš čia parašiau, išliejau tik mažą dalelę to, kas dabar mano širdy, bet manau, tai pagrindas to, ką norėjau šiuo metu pasakyt.
Be galo myliu tave, tiesiog to neįmanoma išreikšti žodžiais!!!