Lyg nieko čia gražaus nėra:
Dygliuotos kelios žalios usnys,
Bangų į krantą išmesta šaka,
Nulinkęs meldas, dar šalpusnis.
 
Pradžiūvęs dumblas, o gal žvyras,
Gausiai prisėtas akmenų.
Dirvožemis skurdus, negyvas,
Ir kam aš dar į jį žiūriu...
 
Kaip nežiūrėsi, jei drugelis
Toks elegantiškas, puošnus,
Prigludęs šalimais ant žemės,
Plačiai atvėrė sparnelius.
 
Bandau suprast, kodėl šioj vietoj,
O ne ant žydinčių gėlių,
Kur nors toliau, saulėtoj pievoj,
Tarp dešimčių kitų drugių?
 
Galbūt ir jis, kaip kartais žmonės,
Iš žemės semiasi jėgos
Arba minutėje pavojaus
Prie jos sau ieško ramumos?
 
Žinau, nuskris, akim lydėsiu,
Kur bėga toliuos žaluma,
O mintyse vėliau galvosiu:
— Gera žemelė ir pilka.