Virš pražilusių smilgų raminančiai čirpiantis vakaras
Supakuoja mintis tarsi ruoštų toli jas išsiųsti.
Susiimk, susikaupk, nors su Viešpačiu stenkis būt atviras,
Gal išgirsi krebždenančią sąžinę, jeigu suklusi.

Juk per dieną garsus skleidė spėrūs darbai,
O pasaulis mankštino ramybės beieškančius raumenis,
Prakliedėjai troškimais ir norais didingais sirgai —
Kaip ištiesinti kreivę? Kaip tiesę sulenkt ar sulaužyti?

Vėl voratinkliai kabo — šviežia nekaltybė nakties,
Lai tik mintys negrįžta supurvintos ir sužalotos...
Šitiek švino galvoj! Nežinia — išsitiest? Susiriest?
Bent ramybės kraštu menką savo esybę užkloti.