Vyšnios
Vėl vyšnios susitelkusios lašais,
tokiais raudonais prisirpintais.
Kaskart, kai atimi, atsiprašai:
„Mažiau skaudės, jeigu nurinksiu.“
Bet kaip nuskinti – susiglaudžia uogos:
„Kol mes kartu, jie nenuskriaustų mūsų.“
Kažkur toli, už palaimingo slėnio,
iš ūkanų atgimstantys vaiduokliai
ir dangų skrodžiantys pikti varnėnai.
Saugūs ilsėkitės raukšlėj mano drabužio.