Pakartok, ką sakei, tačiau taip, kad tave aš išgirsčiau.
Nebijok – mirštam kartą, o nuolat tikėjimas slegia.
Žvakių dagtys dar man niekada nenudegino pirštų
Ir turiu paskutinę, nors smarkiai aptirpusią žvakę.
 
Tau žiūriu į akis – popieriniai balandžiai plevena,
Ne aistrų aitvarai kažkada dangumi skraidę paukščiais.
Vėl skraidys... Bet tikėjimo krešulį tirpdo jau venos.
Ar tik baimė, kad aš savimi į tave neįaugčiau?
 
Pakartok, ką sakei, tačiau taip, kad save tu surastum
Ne teisiųjų alėjoj, o buvusio laiko gatvelėj.
Aš atbrisiu tada susiradęs vienintelę brastą,
Aš ateisiu tada basomis per vienintelį kelią.