Moterys stveriasi kočėlo,
Kai tiki, jog gali išlyginti
Girto vyro nukleivotą gyvenimą,
Kai nori glotniai prieš naktį suklostyti
Dienos darbų naudą,
Kai nepasiduoda išaižomos
Jausmų ankštys,
Kai baido baimes nuo čirpiančių vaikų,
Kai nebeįžiūri pro prieblandą,
Kas ateina per kiemą.
Kai kas tai vadina taikos metu, 
Tada kodėl kočėlas
Dažnos moters rankose?
Kiekviena furija —
Užspeista į kampą svajotoja,
Kuriai liko paskutinis įnagis.
Ne puolimui, gynybai.