(Mintys ant  Medvėgalio piliakalnio)
 
Kas sakė, kad laiptų į dangų nėra
Ir jo niekam gyvam nematyti.
Suradau, tarsi kalnas stūkso kalva,
Prie jos laiptai viliojančiai švyti.
 
Užlipau, Dievulėli, gražu —
Žydi gėlės, o tolumos žalios,
Driekias pievos, gojeliai pušų,
Šalimais linksta šakos berželių.
 
Ko daugiau mano sielai bereikia —
Aplinkui tiek daug ramumos.
Rodos, žemę Aukščiausias tą laiko
Ant rankos žmonėms ištiestos.
 
Jei žmogus dar ir pats pasistengia
Gražiu darbu, mintim prisidėti,
Gali paprastą, žemišką dangų
Savo džiaugsmui po kojų turėti.
 
Statė bočiai pilis, piliakalnius pylė,
Paliko kaip priesaiką šventą —
Mylėti šią žemę ir ginti Tėvynę,
Kurioje jų buvo gyventa.