Ir vėl prisiminimai plūsta:
Rikiuojasi į eilę, veržiasi į būstą
Ir lipa ant galvos, į smegenis įkrinta...
Iš kur? Galbūt iš pradarytos spintos?
 
O gal iš praviros palėpės lenda,
Nes vienas susisukęs net į skrandą?
Ano, va, batai purvini pėdas palieka –
Sutryps mane viduj ir nebeliks jau nieko.
 
Šalin, šalin – išginsiu jus visus pro langą,
Nes liūdesio, pavydo ir bėdų pakanka,
Gana ir meilės prarastos, nepasakytų žodžių...
Kad jus velniai! Griežtai duris parodžiau
Ir užtrenkiau prieš nosį smegenų vandalams.
..............................................................................
 
Bet ar tikrai?
Dzin, dzin – ir durys atsidaro