Atbudimas
Mintis lyg kulka — kelintąją dieną išėjusios tu pasigestum?
Yra abejonių, iš viso ar eitum iešoti?
Gera būtų proga burbėt apie moterų klastą.
Jos raganos visos ir bus prieš tave susimokę.
Reikėtų tokios, kuri troškulį tavo suprastų,
Kai tavo gerklėj išsausėjimas gergždžiantis cypia,
Kuri nemurmėdama neštų buvimą suskretusį, prastą,
Sustirusios sąžinės dėmę nerodytų tyčia
Nelyg skalbinių per pirmaryčius raustančios nuotakos.
Paliktų ramybėj pusiaumiegio dangiškoj stadijoj,
Kad griuvęs su batais į ką tiktai perklotą lovą,
Nesuktum galvos, ar nušovė myriop, ar tik gyvą išskapijo.
Ir ko ji čia draskosi, rauda atbukus beprotė — prie gyvo!
Atneštų geriau man bent šimtgramį, tiek gal dar liko?
Nes galvą taip sopa, kad, rodos, nuo kulkos ji skilo.
Nutilo... Nutolo... Atbudus toks šaltas, toks kietas granitas...