Kopdama ant metų kalvos, stabtelėjau atsipūsti trupučiuką. Bedūsuodama ir laukdama, kol širdis aprims, nuo aukštumos pradėjau žvalgytis. Pirmiausiai pakėliau akis į viršų, kur ne taip jau toli žymėjosi mano gyvenimo metų viršūnė. Ne kažin kiek beliko man to kopimo. Žinojau, kad sulig kiekvienais metais tas lipimas bus vis sunkesnis. Ir visiškai neaišku, kaip tas paskutines dienas pabaigsiu savo kelionę. Gal kiti jau neš mane gulinčią lovoj ir nebepajudančią tiek, kad pati nueičiau tai, kas man dar priklauso. Taip pagalvojus, suspaudė akis graudumas ir ašaros pačios pradėjo plūsti veidu ir riedėti į apykaklę. Stūmiau šalin tokias liūdnas mintis ir nukreipiau žvilgsnį žemyn. Ten, kur rikiavos tolumoj senai pralėkę mano žalios jaunystės meteliai, žvengdami iš linksmumo, pasispardydami kaip maži kumeliukai ant šviežios pavasario žolės. Prieš akis iškilo gyvenimas mokyklos bendrabutyje. Koks jis dabar man pasirodė puikus ir malonus. Nė kiek nedvejodama vėl sutikčiau pakartoti ten pragyventus šešerius metus. Tuokart mums nebuvo patarnautojų ar valytojų, kaip šiais laikais aukštųjų mokyklų bendrabučiuos. O vidurinės mokyklos ar gimnazijos moksleiviai iš viso nežino, kas yra bendrabučio gyvenimas. Juos mokyklų autobusai kiekvieną dieną nuveža ir parveža. Vežiojo ir mus kolūkio mašina. Bet ne autobusas, o brezentu dengta bortinė mašina. Rytais nuveždavo, o po pamokų, kaip jau išmanai, taip kulniuok namo. Tad, kurie toliau gyvendavom nuo mokyklos, savaites leisdavom mokyklos bendrabutyje. Turėjom dvi auklėtojas dienines, naktinę auklytę, virėją, pečkurę ir skalbėją, kuri kas dešimt dienų skalbdavo mūsų patalynę. Mūsų darbai bendrabutyje prasidėdavo nuo pat pirmos valandos, kai tik apsigyvendavom bendrabutyje. Kolūkis atveždavo mašiną daržovių: bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų. Visas tas gėrybes susinešdavom į sklepą po skalbyklos grindimis. Mažieji vaikai kraudavo į kibirus, krepšius, maišus, o didieji nešdavo į sklepą. Paprastai tai dirbdavom pačią pirmąją dieną. Šeimininkė virdavo pietus, o mes dirbdavom. Pora mažesnių vaikų skusdavo bulves pirmiesiems pietums. Šeimininkė retkarčiais atsitraukdavo nuo katilų paprašyti, kad atneštume vandens ar malkų. Ir vis su šypsena, vis paglostydama mažųjų galveles.
 
Vėliau, jau spalyje, laisvom valandom po pamokų į daržinę nešdavom pavasarį suskaldytus medžius – kurą žiemai. Akmens anglis išversdavo tiesiai į daržinę įvažiavusi mašina. O medžius dar baigiantis žiemai atveždavo balkiais, kuriuos pavasarį darbininkai supjaustydavo ir suskaldydavo. Per vasarą džiūdavo malkos kieme. Tamsiais šiltais rudens vakarais tarp kiekvieną dieną vis pamažėjančių malkų rietuvių buvo labai smagu žaisti slėpynių.
Nuobodžiauti nebuvo kada. Rytais prieš aštuntą valandą naktinė auklė mus pažadindavo ir išeidavo namo. Mes prausdavomės, tvarkydavom kambarius ir ruošdavomės į mokyklą. Pusę devynių šeimininkė pabarškindavo į virtuvės lubas. Mes, aštuonios mergikės, gyvenom virš virtuvės, tai į tą ženklą, jau lėkdamos koridoriumi, šaukdavom visa gerkle:
— Valgyti!
Ir nubrazdėdavom nudundėdavom daugiau kaip šimtas kojų koridoriumi ir laiptais, paskui per kiemą į valgyklą, kur jau mūsų laukdavo karšta arbata su sumuštiniais, o kartais ir kiaušinis ar saldi varškė. Pavalgę dar kartą sukdavom prausyklon, valydavom dantis. Tada užsivilkusios uniformas traukdavom į mokyklą. Paltų nesivilkdavom, nes tik skersai kelią tereikėdavo pereiti. Net per speigus nespėdavom dorai sušalti.
Po pamokų, šeimininkė jau laukdavo mūsų, pripylusi didelius dubenis skanios sriubos. Antro patiekalo gaudavom kiekvienas atskirose lėkštėse. Pabaigai gaudavom po stiklinę kompoto, ar sulčių, o kartais ir rūgusio ar saldaus  pieno.
Skaniai privalgę turėdavom valandą ar dvi laisvo laiko, per kurį budintys vaikai suplaudavo virtuvės rykus, išvalydavo grindis ir vėl padengdavo stalus vakarienei, išdėliodami lėkštes ir šaukštus. Tada su auklėtoja eidavo į parduotuvę pirkti maisto rytdienai.
O visi kiti vaikai per tą laiką darydavo kas ką išmanydami: žaisdavo, eidavo pasivaikščioti, skaitydavo knygas, ruošdavos pirmadieniniam vaidinimui ar ką kitą veikdavo. Paskui auklėtoja pereidavo per kambarius ir visi eidavom į mokyklą, kur turėjom savo klasę pamokoms ruošti. Auklėtoja sėdėdavo kartu su mumis. Kam kas nors nesisekdavo, truputį padėdavo, užvesdavo ant tikrojo kelio. Pabaigę ruošti pamokas eidavom atgal į bendrabutį ir veikdavom kas kam patikdavo iki vakarienės. Pavalgę galėjom būti kambariuos, eiti į lauką ar į sporto salę. Budintys vaikai vėl plaudavo indus, grindis, skusdavo žuvį, bulves, pjaustydavo duoną ir batonus, dėliodavo lėkštes ir puodukus rytdienos pusryčiams. Prinešdavo vandens ir malkų. Prausykloj ir kambariuos budėdavo atskiros komandos. Visur turėdavo būti prinešta malkų, vandens ir būtinai palaikoma gera švara.
 
Maitindavo šeimininkė mus skaniai ir sočiai. Pusryčiams paprastai visada būdavo sumuštiniai su sviestu ir sūriu arba su dešra. Retkarčiais po du virtus kiaušinius ar saldžios varškės dribsnis su karšta arbata. Sumuštinius darydavomės patys. Šaukštelį pamirkydavom karštoj arbatoj ir tepdavom juo sviestą ant duonos ar batono. Sūris ar dešra jau būdavo supjaustyti lėkštelėj kiekvienam atskirai kartu su šalto sviesto gabaliuku. Duona ir batonas būdavo bendrose lėkštėse ir jų galėjom imti kiek tik norėjom. Arbatos irgi pildavomės iš didelių arbatinių, jau pasaldintą, kiek norėjom. Ištuštėjus vienam arbatiniui, šeimininkė tuoj jį vėl pripildavo naujos arbatos. Nė duonos, nė arbatos niekada nebuvom pritrūkę. Buvo vaikėzas, kuris nepaslinko sviesto tepti ant duonos, tai įmesdavo į arbatos puodelį ir išgerdavo ištirpusį su arbata sakydamas:
– Vis tiek į tą patį pilvą.
Pietums būdavo sriuba, kurią pildavomės iš bendro bliūdo su samčiais, kiek norėjom. Kad ir po tris lėkštes. Antro patiekalo gaudavom atskirai lėkštelėse ir desertui po stiklinę kompoto ar kisieliaus. Duonos imdavom kiek tik norėjom.
Vakarienei valgydavom pieniškas sriubas su daug duonos. Retkarčiais manų košės su uogom. Šeimininkė pašildydavo į nuo pietų likusią sriubą, kurią mes pasivaržydami pirmiausiai pribaigdavom.
Kartą šeimininkė susirgo ir mes tris savaites valgėm mokyklos valgykloj. Ten indų ir grindų plauti nereikėjo. Nereikėjo nė bulvių skusti, nė malkų ar vandens nešti. Net produktų iš parduotuvės nešti nereikėjo. Bet labai jau didelės ir tuščios tos lėkštės mums pasirodė. O dar didesni ir neprikišami pasirodė mūsų pilvai. Sriubos tik po samtelį gaudavom. Arbatos irgi po viena stiklinę. Duonos visus tris kartus tik po dvi pusines riekeles.
Ui kaip laukėm grįžtant savo šeimininkės – ne tas žodis. Jau anai sugrįžus po ligos, vyresnės mergikės, kai tik būdavo laisvos nuo pamokų, tuoj bėgdavo į virtuvę padėti. Kad tik šeimininkei būtų lengviau, kad tik vėl nesusirgtų.
Prieš šventes visi kibdavom rimtai dirbti. Vieni skusdavom bolbes, kiti tarkuodavom, treti sunkdavom, ketvirti, labiausiai patyrę, prisijuosdavo skarikes vietoj prijuosčių, o šeimininkė tik sukdavos aplink katilą su kiauru samčiu ar tupinėdavo aplink pečių su ilgiausia kačerga. Ir po poros valandų jau sėdėdavom už stalo, už abiejų žandų kišdami skanius cepelinus ar kugelį su spirgais ir grietine. Net dabar per smakrą seilė nutįso viską atsiminus.
 
Prieš einant gulti, švaros komisija (dažniausiai sudaryta iš mažųjų vaikų) lydima auklėtojos eidavo per kambarius tikrinti švaros. Juokingiausiai būdavo, kai mažylis pirmokėlis niekaip nepasiekia palubėj lempelės gaubto ir sako dešimtokui ar vienuoliktokui:
– Dėde, pakelk mane. Ten tikriausiai dulkių yra.
Ir kelia „dėdė“ pyplį. Tas rimčiausia mina braukia piršteliu per gaubtą ir sako:
– Nu šį vakarą nieko nesakysiu, bet rytoj turės būti švariau. O dabar parodyk kojas. Gal teks eiti plautis?
Ir neretai dičkiams tekdavo eiti plautis kojų ar skalbtis prasmirdusių kojinių. Ir nepavarysi mažiaus velniop. Šalia stovi auklėtoja. Kad ir nestovėtų, vis tiek tektų paklausyti. Tokia jau bendrabučio tvarka. Jei nepatinka, gali negyventi. Plumpink kilometrus per speigą, pūgą ar lietų...
 
Be galo mylėjom ir saugojom savo šeimininkę. Mylėjom ir auklėtojas, ir naktinę auklytę. Kai prisidirbdavom beišdykaudami, tai atsiprašydami tikrai būdavom tyros dūšios ir visada pasiryžę daugiau nenusikalsti. O būdavo, kad prisidirbdavom... ir dar kaip!
Nu kad ir tų kartą... pakyrėjo vaikiukų akibrokštai ir... jautėm, kad po pamokų ruošos vėl mums klius nuo jų. Vėl sugarmės į mūsų kambarį ir pridirbs eibių. Tai pasistengėm greičiau padaryti pamokas ir anksčiau už juos išėjom į bendrabutį. Užsidarėm kambary ir sugalvojom, kaip juos nubausti. Virš durų buvo staktos iškyša, kur puikiai laikėsi puodelis. Kaip ant lentynos. Tad ir padėjom ten skardinį puodelį, pilną vandens. Jo ąselę su siūlu pririšom prie durų rankenos ir laukiam. Žiūrim pro langą – jau pareina visas būrys su auklėtoja vidury. Nu dabar bus! Ir buvo!!! Durys atsidarė, puodelis krito, vanduo šliukšt... ne vaikūzams, auklėtojai ant galvos. Dievuliau, kaip gerai, kad tik vanduo ant galvos, o puodelis į petį tarkštelėjo. Vaikūzai stovi koridoriuj ir krizena burnas delnais užsidangstę. Mes puolėm abrūsais auklėtoją šluostyti ir atsiprašinėti. O auklėtoja nepyko. Juokės kartu su vaikūzais:
– Nu padaužos, pakišot mane, – pagrasino jiems pirštu ir uždarė duris. O mums tyliai pašnabždiejo: – Žinokit, jie sakė man, kad jūs čia parūkyti taip greit išgarmėjot. Iš karto nepatikėjau, bet kai jie savo dantimis prisiekė, tai ir užkibau ant jų kabliuko. Pati kalta esu. Patikėjau... – šypsojos jau nusausinta auklėtoja.
Tas kartas praėjo lengvai. Išgąstis išgaravo ir mes vėl pradėjom galvoti, kaip atsikeršyti bernams. Nu sugalvojom. Gražiom kalbom ir saldainių dėžele papirkom naktinę auklytę. Bernam sumigus, tyliai įslinkom į jų kambarį, surinkom nuo kėdžių atlošų uniformines kelnes, dailiai susiuvom kiškų galus ir vėl viską padėjom į vietas. Nė vienas neatsibudo, net nesujudėjo. Rytą auklytė juos pažadino paskutinius, tad jie beskubėdami rengtis vos nesuplėšė kelnių nesuprasdami, dėl ko kojos per kiškas nepralenda. Mes džiūgavom. Kerštas pavyko! Po poros savaičių, o gal po daugiau, kai jau viską buvom pamiršusios, vieną rytą niekaip mūsų rankos nepralindo pro uniforminių suknelių rankoves. Jos dideliais mazgais kietai buvo sumegztos. Lig pamokų pradžios tik dešimt minučių, suknelių aštuonios, rankovių šešiolika, o lygintuvas tik vienas! Nu ir durnam aišku, kad į pirmą pamoką nebenuėjom. Pasiaiškinimus direktoriui rašėm, melavom, nesakėm, kad mazgus lyginom. Pasižadėjom, kad daugiau pamokų nepraleisim, būsim drausmingos, kad tik leistų bendrabuty gyventi. O pačios vėl po kurio laiko kūrėm keršto planus. Nu vis tik smagu buvo gyventi mokyklos bendrabuty...