Be orkestro

Saulės uogą pastvert
Godžiai taiko juodi miško dantys,
O šešėliai ilgi
Susivėlė į vientisą tumulą.
Ir baugu, ir smalsu,
Kiek kam duota liepsnoti, rusenti?
Ar pasiseka tam,
Ko malūnas per kartą nesumala?
O jei leidžia atgimt,
Ar palieka su ilgesio nerimu?
Geiduliais praeities
Kam pripildo, kai siunčia į dykumą?
Ko beglosto retai,
Bet dažnai pakeiksnoja ir bara?
Štai ugnis, štai vanduo,
Tik varinių orkestras pranyksta...
Pasišaipė dievai
Ir sapnus sučegžleno į skiautes —
Naktimis tenka triūst,
Kad nors vieną dėlionę surinktum.
Šitaip peršti akis!
Kad bent ašarą joms praskalauti.
Prasimerki. Atlėgsta.
Orkestras dar tyli, bet švinta.
Nijolena