Užsimerksiu ir tyliai prarysiu šiek tiek nakties, to juodo dangaus su pabarstukais. Toks tirštas ir saldus, rodos, nepajėgsiu ir sustoti. Vis pirštu pakabinsiu, kad neatrodytų tiek daug. O kai naktį suvalgysiu, imsiuos ir ryto gaivaus. Plėšysiu brėkštantį dangų lyg cukraus vatą. Vėliau dieną ir vakarą greit gerklės tamsoj paskandinsiu. Alkis neišnyks, žinau. Pabandysiu užsikimšti visata, rodos, tuoj jau bus gana. Bet ne... Neištvėrus ir save suvalgysiu su pasimėgavimu. Nuo pirštų pradėsiu...