Šaltas guolis dungaus, debesų pražiūrėtās platybēs
Ir iš vasarās kelias lig pat’ atminties pakraščių,
Lig vaikystēs švēsās, juokias trūpiniu laikas prilīpis
Pakelėj prę šermūkšnią, mes metų beveik tų pačių.

Ir tą pačią kamieną, žvaigždėm išsāpėtą rugpjūčią,
Žēmēs kvapą, kai paukščiai basi brīdą mūsų pēdom
Par tirštėjuntį rūkų, ne vėjas ną ažerą pūtę,
Tiktai medžiai stāvėją kaip vienas šakom ažlaužtom.

Būvą vakaras gyvas ir tolumās tykiai dainavą
Apē tuos, kur negrįžą, kur žemę dabar svetima,
Tiktai kelias namą ligi šiol akmenuotas bet savas
ir vaikystę, kaip paukštis, basa, šermukšnīnēs spalvās.