Atminties koryje susinešusi tavo lytėjimus
Karts nuo karto grįžtu į nektaro upes, į vasarvidžio sapną,
Nesvarbu, iš būties kad pabiro ataušusios plėnys,
Nesvarbu, kad kol kas mano akys tavęs nebemato.

Juk svarbiausia — korys, saldumu tylų šypsnį užliejantis
Ir membraną ląstelės svajonėm šviesiom atlapojantis.
Kol tavęs sklidina, aš jaučiu savo laiką ir vietą,
Kol esi manyje, tol skraidau ir nevarginu kojų.

O saldume būties! Dėkui tau už pražydusią esatį,
Už pilnatvę jutimų, kad esam ne aukos, bet dovanos.
Šypsena išsiskleidus — nektaras vis teka ir teka,
Link ribos, už ribos, vieną vardą kas tvinksnis kartodamas.