Ant ažūrinio krūmo barkūno
Vėjas supa pavargusią bitę.
Ak, ta vasara! Traukia it liūnas,
Kol sparnai susidėvi skraidyti.

Nesibaigia, o smilgos jau žyla
Ir ant pievos rusva laiko patina,
Nors dar piktdagis, styrantis ylomis,
Anei žydi, nei sėklas išplatino.

Kas įnikęs į buitį kasdienę, 
O kas tragiškai eina prie finišo.
Štai genys tiria sausą kamieną,
O štai žvirblis plutelę nusinešė.

Dievaži, aš gailiuos, kad neaugu,
Kad žiedynų nebeskleidžiu, nederu,
Snūduriuoju ant kvepiančios kaugės
Šieno čežančio — čia mano vasara.

Susimaišo sapnai, realybė,
Gausiai pievoj marguojančios spalvos.
Nuo barkūno besparnė klest bitė,
Avilių link atsukusi galvą...

Tuo metu liepoj varva nektaras
Ir kamanės į puotą suskrido.
Bitės kūną vynioju į skarą.
Pašarvosiu. Palaidosiu rytą.