Žydėjo aguona tarytum rožė,
Iškėlus puošnų žiedą, išdidi,
Galėjo būti karaliene sodo,
Bet permirko rūbeliai lietumi.
 
Padėčiau tau, nors tu juk taip norėjai
Lietaus lašų gaivinančios srovės.
Tik pamiršai, kad juos atnešęs vėjas
Tavęs, pražydusios, nepagailės.
 
Nuplėšęs žiedlapius nuskris laisvūnas,
Kas jam viena kita švelni gėlė.
Aukščiausios eglės neatlaikę griūna
Ir vienmarškinis beržas pakelėj.
 
Nuraudę žiedlapiai rasa pravirko —
Gal skris toli, gal pasiklys žolėj?
Lauks saulės spindulio sode palinkus
Rožės aistra žydėjusi gėlė.