Kiek kartų bevažiuotum, kaskart jos kitos.
Tarsi jaukesnės prigludusios sodybos.
Prie jų laukai, brandžiais javais nušvitę,
Gražiai byloja — žemaičių kaimas gyvas!
 
Banguotos kalvos, miškeliai, gojai,
Parimę kryžiai, ten mažos koplytėlės,
Rodos, sustot, jas aplankyt vilioja,
Laimingam keliui padėti lauko gėlę.
 
Čia jų tiek daug, melsvom akelėm mirksi,
Balta skara nubėga žolėmis.
Galbūt nepyks, jei vieną ir nuskinsi,
Žadėdamas sugrįžti mintimis.
 
Gerai, kad pakelės dar liko neaptvertos,
O šienpjoviams yra šimtai kitų darbų.
Palikt rugiagėlę, ramunę kartais verta,
Kad džiaugtųsi širdis, kaip Lietuvoj gražu!