Sietas
Neklausi, ar noriu būt sietas,
Pelus nuo grūdų nusijojantis,
Ar trokštu iškilti žaibolaidžiu
Per krečiančias būtį audras?
Lyg aš gailestinga sesuo
Ir tavo atmelsianti nuodėmes,
Tereikia pastvert ir turėti
Nagais, dantimis įsikąst.
Tereikia tik kartą pasėt
Karščiavimą degančiom lūpom —
Ir nerimą krečiamas drugio
Po oda ilgam palieki.
Netekus nuodų ir tulžies
Už mus poteriaudama klūpau,
O tu, kur nuklydęs bebūtum,
Peršti tarsi krislas aky.
Keisti šitie saitai tarp mudviejų —
Ne šiaip sau sutikome Giltinę,
It skervėjis liko šaltukas
Mirtim pažymėtų lizdų.
Sijoju bent tiek, kiek galiu,
Iš laikrodžio byrančias smiltis.
Kai virpu atminus vienatvę,
Manyk, jog iš geismo kuzdu.
Neaiškinu, kas ir po kiek,
Nors šito tu niekad neklausi,
Pareiški karališkus įsakus
Ligotai, sveikai — nesvarbu.
Nurimk, nors tu silpnas, bailus,
Pro sietą tikrai prasisprausi,
Nes Dievas mus meilėje mato
Ne kūnais, bet sielom nuogus.