Debesų gilios votys į šiaurę, mėnulio kursyvas
Skiemenuoja iš naujo naktis, susilieja eilutės
Į negyjančią sutemą, skausmo atodūsis gyvas,
Surandėjusios žaizdos ir aš jau seniai užsigrūdinau,

Jau išmokau nejausti, kaip žodis užnuodija žodį,
Kaip prasikala aštrūs pirštukai ir gremžia lig vyzdžių
Mano laiką, kurio  amžinai nenorėčiau žinoti
Nei įkeisti už meilę, juk sektų, net jei pasiklysčiau,

Net jei pėdas klastočiau, bandyčiau iškeist tapatybę
Į dar vieną save, mano žvėriškas kraujas išduotų,
Kad ne viskas dar baigta, kad nepralaimėtos lažybos,
Tarp eilučių dar liko įskaitomo jausmo ir žodžių.

Per vėlu pasislėpti, mane juk vis tiek atpažinsi,
Delno linijos godžios ir kvapas laukinių aguonų
Sielos langus užpusto. Taip norisi neprisiminti
Paskutinio skiemens, liejas raidės, kursyvas, geltona...