Suskato lopyti apyaušry vorai
Besusidėvintį gėlėtą pievų šilką.
Nevarkite, nevarstykit rasom, 
Nes kas iš to?
Už horizonto debesys juoduoja
Ir perkūnas bilda,
Sukyla viesulas, 
Artyn, smarkyn žaibuot,
Botagai čiurkšlių ir krušos ledokšniai
Lyg nepakęstų drasko į skutus,
Į veidą smulkmę
Niekinančiai bloškia
Ir jau net vorui aišku,
Jog daug darbo bus,
Kol vėl užglaistys
Pėdsakus įnirtusių stichijų,
Tačiau juk Rojus atviras
Tiktai labai kantriems.
Jau vakarėjant pėdsakų nė ženklo,
Kad vėjai šėlo, griaudė, lijo —
Šilkų šilkai rasų lašams kabėt.
Žinau, dar lis,
Ir dar ne vieną kartą,
Tačiau vos prasidės
Kad ir labai trumpa giedra,
Vorai darbuosis taip,
Lyg niekad nepavargtų,
Ir pievą rudeniui dengs
Skiautinių skara.