Orfėjau, groki!
Keterų paženklintam lauke
Klykia paukščiai, repetuoja šokį.
Įsiūbuota devinta banga
Skalbia uolą, bet, Orfėjau, – groki!
Poseidono nimfų apsupty
Neprarask tik, neprarask budrumo!
Ak, kokia dalia išties karti
Tų, kurie neapdairiai pražuvo!
Groki tą melodiją, kuri
Galingiausią įsiūtį sutramdo.
Tegu būna ji švelni, tauri,
Nepalieka nuosėdų nei rando.
Jūra vėl nurims ir ties krantu
Meiliai putomis bučiuos tau kojas.
Atsiūbuos kriauklėj aukštų bangų
Ji – laukta, apie kurią svajojai.