Kai poreikiams kiekvieno mes susikūrėme po tūkstantį laužų,
Ar netruėjo žemėje pasidaryt nepakeliamai karšta?
Kaip gyveni, žmogau? Daiktų, daiktelių supama aš gyvenu,
O vis dar plušame ir turintiems jų perteklių seilėtas liaupses žarstom.

Tiems, kišantiems kasdien po malksną pragaro liepsnon,
Tiems, kas netuokia, katilas jog vienas,
Godiesiems, kramtantiems, kas buvo skirta ateities kartoms,
Tiems, kam ne podėlis šios žemės rūpi – jų tuštybės veidrodinės sienos.

Švaistūnai, lėbautojai, elgetos jausmų
Pasaulį čirškina ant viendienystės laužo.
Ką aš veikiu? Apynasrį saviesiems norams besimuistantiems dedu —
Kam man to reikia? dešimt kartų klausiu.

Ir suturiu, kai imti daiktą ištiesta ranka,
Bet būtinybė kelia nors menkiausią abejonę.
Čirškėsime visi, bet ne visi žinodami, už ką?
Gal liks tas nuogas neapgruzdęs šonas?..