Čia — pieva, mano tėviškės žydinti pieva...
Kaip kas pasakytų:
— Nieko gero, skurdi.
Linguoja smilgelės, katilėliai po vieną,
Žolėse pasiklydę dobilėliai rausvi.
 
Nurasojo raselė ankstų Joninių rytą,
Tiktai nieks po nakties nepaliko brydės.
Jei ieškojo kas žiedo, tai galbūt papartyne.
Ir tikėjo, kad laumės surasti padės.
 
Bėga metai, birželiai ir vasaros kaitrios,
O ji vis pražysta senaisiais žiedais.
Kaip mums taip grąžinti nubėgusį laiką,
Nors vakarą vieną vėl tapti jauniems.
 
Žinai — jis negrįš. Pasidžiaugti belieka,
Kad, laukų pasiilgęs, pats sugrįžti gali.
Kad randi vis tą pačią pražydusią pievą,
Kurioje žolynėliai kaip niekur šilti.