Mano angelas, velnio stiprybėj įmirkęs,
Nuo pat ryto kas žodis keiksnoja ir bendro buvimo išsižada.
Jei iš šono žiūrėsi, manysi — parodija, cirkas,
Tarsi peilis per gerklę visi nemalonūs siurprizai.

Dar neaušus svarstau, kur tos šaknys, kad vaisiai jausmų tokie kartūs?
Bus sunku pasivyti, jei kas nuo savęs it išgąsdintas bėga.
Kaip norėčiau priglaust, suturėti, tačiau abejoju, ar verta?
Meilė duoda sparnus, o ketinimai šie it Puntukas prislėgė...

Aš — maža skruzdėlė. Kam šią naštą pati sau užsiverčiu?
Gal gyvenčiau ilgiau dar pusiaukelėj jos atsikračiusi?
Mano angelas puolęs ir jau nebetekęs savivertės,
Bet aš velnią jame dar šiek tiek panėšėsiu. Be Ačiū.

Nežinau, kiek tai truks. Pavojingas gyvybei tas iššūkis
Lyg virš pragaro žiojinčio daromas salto mortale.
Kantriai plaunu degutą ir lopau jo sparną suplyšusį.
Eik velniop! (per miegus). Nepaklusti tik tikinti gali.