Audra stiklinėj, paskutinis lašas...
Net jūra šėlsta griaudama krantus.
Savaip kiekvienas savo kryžių nešam,
Tik ne kiekvienas lendam į jausmus.

Nes, pasirodo, esam nevienodi...
Vieni gerieji, o kiti – tik šiaip...
Daug negalvojant pasakyti žodžiai
Išsikeroja usnim ir dagiais.

Nevertinu žmonių pagal sermėgą,
Nemėgstu, kai vaidina kažin ką...
Nuo šito noris kuo toliau pabėgti,
O gatvėj prasilenkti sarmata.