Išgerk iš balto katilėlio
Raudoną žemuogių pagundą.
Atostogos! Nuo ryto kėlęs
It Viešpats laiką savo stumdai
Nelyg labai ankštoj palėpėj
Vos vos įtilpusią indaują —
Gal metų norus susidėtum?
Gal dulkes nuo aistrų skalauji,
O gal, išvijęs šmėklų būrį,
Nušluostai nerimą šešėlių?
Nuskilęs mėnuo smalsiai žiūri,
Kiek tavo laiko? Valandėlė...
Tačiau giedra nušvinta veidas,
Rūgštelę gomury atminus,
Nes vasara dosni kaip deivė,
Nes katilėlio taurėj vynas.
O troškuly! Suskirdę lūpos 
Nekantriai siekia rausvo lašo...
--
Atsibundi. Palaukėj klūpai,
Išlytas galvas žolės krato.
Štai tavo ilgesį beribį
Skrajūnai nuneša per dangų
Ir pagirių karti teisybė
Sudaužo indą. Trapų, brangų.