Aš dar trečiokas, mažas ir suspaustas,
Tikriausiai toks, kaip panešiotas autas.
 
Man iš akių iššoko vėl velniukas
Ir laksto klasės sienom susiplūkęs.
 
Paskui lėtai ir švelniai žemėn leidžias.
Ir mokytojos batams piešia raides.
 
Nėra jie gražūs – pokario fasono,
Kiek numinti į kairę ir į šoną.
 
Velniukas čia, ant jau numinto bato
Pabūti ir pažaisti jau pripratęs.
 
Ilgai neužsibuvęs, šliaužia dailiai –
Nuvarvinti ant sijonėlio seilės.
 
Aš jį laikau, neleidžiu – žvelk į lentą,
Ten visokiausių žodžių priridenta.
 
Bet jis neklauso – sijonėlio šonai
Tokie pilni, apvalumu malonūs.
 
Ir vis toliau, lyg būtų šeimininkas,
Jis pailsėti kalvą pasirinko.
 
Ir atsisėdo čia pameškerioti –
Aš pagalvojau – jis neteko proto.