Naktigonė
Išpešk, jei gali, (aš nesugebu)
Iš mūsų tylėjimo ką nors daugiau, nei kartėlį,
Ne sunkų ir ilgą
Bangos devintosios laukimą.
Taikos nebebus —
Ne vėliavą baltą, bet purviną skudurą kėlei,
Kai šaukiasi raktų
Rūdim užkrešėjusios spynos,
Kai žnaibo, kai gildo
Į gyslas įsmilkęs šaltukas.
Kas laimę suteiktų?
Gal šiltos apglėbusios rankos?
Nesu išdidi —
Nekliūva kišenėj numanomas plūgas,
Bet baltos kumelės
Iš pievų miglotų kas vakarą renkas,
O tu jas ganai.
Anei labas, sudie nepasakęs,
Kepurė nuo kablio,
Lyg būtum ją vogęs, išsėlini.
Į nemigo naktį
Sukrinta karščiuojančios akys.
Iš kur tas akmuo,
Jeigu lovoje tik pagalvėlė?
Šešėli žmogaus,
Tavęs aš neseksiu į pragarus.
Lyg ženklas pro miglą
Išnyra pražydusios gaisrenos.
Nors šaukiasi rakto,
Bet durys kol kas lieka praviros.
Tylu, anei žodžio.
Tikriausiai ten svetimas vaikšto.