Prie stalo rymau palinkęs kaip pavytęs karklas,
prie kojų riogso purvu aplipę kalavijas ir arklas.
Aplink zuja pasauly mieliausios Ožka ir Ožkytės,  
(tik mano tempas vasarą tapo vangus ir lėtas),
kišenėj, nes kitur nėra vietos, plūgo rankena styro kaip pistoletas.
 
Už lango laksto Baltas Arklys, numetęs raitelį ir gūnią,
jam viskas huinia, todėl pažeminau jį į kuiną.
Jis pašalpom laimingas – tautiškom avižom minta –   
besotis, šiandien maišelį, berods, septintą.
 
Čia mano šalis, vardu ji Linksmakiemis,
čia lošiu viešai su bomžais domino ir šaškėmis.
Graži tu mano, brangi Valstybe, kur verbomis plakėmės...
Deja, dabar jau muštynės ir mergos nedomina.
 
Tik žodžiai pagyros girgžda lyg nesutepti vyriai,
esu senovinio mąstymo, nepatinka virėjai vyrai.
Tik brandžios Poetės, lašiniai, krepšinis, politika –    
vos gyvas grįžau iš virtualaus mūšio tik ką...
 
Vėl sėdint atokaitoj ir klijuojant atsilupusią ausį,
skaitau Marxo Kapitalą, o pats iš juoko markstausi.
Išlenda iš kampo gerasis senelis Marcelijus Kukutis 
ir oriai pasako: gyvenk ilgai ir į sveikatą, branguti(s)...
 
Ar žinai, kad ten, kur prasideda miškas už bėgių, 
vaikystėj po mišių laikydamas rankoj kelnes vis bėgai...
Ir kai visokie šventieji Jurgiai, Didžiuliai, Dzidoriai
ardami žemę dainavo, tik tu vienas elgeisi padoriai:
neskundei, nekišai pagalių į ratus, nesiūlei vožti į ausį,
todėl kada nors Nobelio premiją tikrai gausi.