Kaip tinka uogų sagos prie prašmatnaus ir margo vasarėlės rūbo!
Drugiai ir laumžirgiai nešioja jos svajas.
Gegutės liovėsi meluotus pinigus ir Amžinybę ūbaut,
Tačiau vaivorykštė į dangų lipti gundo siūruojančių laukų gale.

Todėl ne vaikštai, o sklandai pražydusiais jausmais ir vis karštesniais norais,
Nes vasara įsismelkė ir šėlsta tavyje.
Kas lieka? Gaudyti akimirkas žavias ir siausti, ne miegot, ne žiovaut,
Ne bėgt, ne plaukt iš vasaros pagundų, bet jose paskęst.

Atsegti lūpomis iš nekantrumo virpant alei vieną ryškią sagą
Ir susilieti su patvinkusia būtim.
Girdi? Gegutė užsilikusi turtus ir Amžinybę žada
Ir dar daugiau — ką net ir trūkdamas nesugebi nei susirinkti, nei paimt.