1. fil. subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius
2. nepriklausomybė, nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį-politinį gyvenimą
3. teisė nevaržomai, nedraudžiamai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, siekimus, ginti reikalus
4. galėjimas daryti, ką nori, turėjimas valios
5. galėjimas
6. buvimas neuždarytam, galėjimas laisvai judėti
 
Šventas žodis. Prie jo šliejasi praeities dienų prasmė ir ateities svajonės. Laisve matuojama tauta, asmenybė. Laisvė – laki mintis, jausmas, todėl jos negalima įkalinti. Ji apsigyvena žmonėse ir daro juos laisvus, laimingus, bebaimius – būna, kad  kalinys yra laisvesnis už jį įkalinusius, būna, kad pavergta tauta yra laisvesnė už tariamai laisvą.
Keistai kalbu? Nejau ir žodžio laisvė prasmė gali keistis? Laisvė laisvei nelygi? Taip, visai ką kita tas žodis reiškė mano tėvų kartai, kūrusiai nepriklausomą Lietuvą ir išgyvenusiai okupaciją, kita reiškė man, visą vaikystę laukusiai iš kalėjimo, tremties sugrįžtančio tėvo, kita mūsų vaikų kartai, budėjusiai prie televizijos bokšto, ir dar kita anūkams, gavusiems laisvę dovanų.
Man papriekaištauta, kad savo atsiminimuose daug vietos skiriu smulkmenoms, buičiai ir tik trumpai paminėjau Profesorių, apie 1960 metus nuošaliam Kauno Žaliakalnio namely dėsčiusį man tuometinės Vakarų filosofijos kursą, o aš, nepasikliaudama atmintimi, net jo pavardę rašau su klaustuku ir neišdėstau išsamiai, ką būtent jis kalbėjo. Dabar ta mintis persekioja mane dieną, su ja užmiegu, su ja nubundu.
Man žodžio laisvė prasmė yra sudėtinis dydis ir nebegaliu atsekti, kurį jo komponentą gavau iš Šilalės pašventoriaus davatkų, kurios vienintelės turėdavo laiko ir kantriai man, vienišam, ligotam vaikui, atsakinėdavo į visus egzistencinius klausimus, kaip suprato, kaip sugebėjo paaiškinti, o kurį iš vėliau sutiktų žmonių. Iš atminties išsitrynė datos, vardai, pavardės, bet neišsitrynė vaizdas, kaip davatkėlė Rozalija, gyvenusi mūsų namo salkoje, nebeįžiūrėdama verpti, prieš atsakydama į mano klausimą, ar nori, kad sugrįžtų nepriklausoma Lietuva, ilgai žiūrėjo į žiemiško  saulėlydžio gaisuose pro mūsų sodo obelis ir galingus pašventoriaus klevus tamsojantį bažnyčios bokštą, paskui pasitrynė sužvarbusias rankas, susijuokė ir pasakė – o ji man ir dabar nepriklausoma ir niekas man nieko negali padaryti, aš vis tiek esu ir būsiu lietuvė, tikėsiu į Dievą ir nebijosiu mirties. Beraštė davatkėlė aiškiai išdėstė laisvo žmogaus filosofiją: žinoti, kas esi, neišduoti savo Dievo ir nieko nebijoti.
Nepamiršiu ir auklėtojo Kregždės, Kauno trečiosios S. Nėries vidurinės mokyklos mokytojo rusisto, pasivedėjusio mane į nuošalesnį koridoriaus kampą ir įkalbinėjusio stoti į komjaunimą, kol jis dar gali pasirūpinti, kad mane priimtų – juk tu, politkalinio vaikas, niekur neįstosi, o Lietuvai reikia pasišventusių, išsilavinusių žmonių. Ir nedėstyk savo pažiūrų, kur reikia ir kur nereikia:
„Torgūjet čiūvstvom tot, kto pered svietom
Vsių dūšų vystavliajet napokaz.“
                                       Šekspyras
Kad ir kaip būtų keista, yra toj gretoj ir Kauno medicinos instituto marksizmo katedros vedėjas Zaksas, buvęs mano akademinės grupės vadovas, pasirūpinęs, kad man būtų sudarytos sąlygos tęsti mokslą, ir per mūsų kurso išleistuves paskelbęs mane geriausia savo studente, o paskui, mudviem šokant lėtą valsą, kalbėjęs – apsidairyk, kiek aplinkui bukų žmonių, kalte iškalančių net marksizmo dogmas. Galvoti reikia, galvoti! Tik mąstantis žmogus vertas laisvės! Jei žmonės galvotų, jau būtume daug arčiau jos.
Tėvelis buvo šykštus žodžių, net su manim kalbėdavo beveik išimtinai  vien apie buitinius reikalus. Mane tai labai žeidė, sykį net paklausiau – nejau bijo, kad nueisiu į saugumą? Atsakė, kad neįmanoma ką nors papasakoti vien apie save, o apie kitus kalbėti neturįs teisės, bet po to tapo atviresnis.
Nežinau, už ką buvo teistas Profesorius (Vaiteikūnas?), nepasakojo, kas pakirto sveikatą, tik prasitarė su mano tėveliu buvę pažįstami.
Tėvelis ir dar trys VU dėstytojai pasirašė kreipimąsi į rezistencijos dalyvius ir, rengiantis jį platinti, buvo demaskuoti, visiems skirta bausmė – 10 metų kalėjimo. Sugrįžo tik du, Antanas Žvironas ir mano tėvelis, Vytautas Jurgutis.
Kreipimesi buvo raginama nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, nes priešas akivaizdžiai stipresnis, išsaugoti žmones, ypač jaunimą, ir tęsti pasyvią rezistenciją.
Juodviejų su Profesorium požiūriai buvo labai panašūs, bet jaučiau, kad jų ateita skirtingais keliais. Dabar man sunku bepasakyti, kuris teiginys išgirstas iš kurio, viskas praleista pro savą filtrą ir tapę mano savastimi.
Jie teigė, kad kovoti ginklu prieš barbarus reiškia priimti jų veiklos modelį. Agresoriai dažniausiai nėra labai protingi, apimti vienos, dažnai klaidingos minties, manijos, jie anksčiau ar vėliau kažko neapskaičiuoja, padaro klaidų, kurias reikia išnaudoti. Kviesti žmones į ginkluotą kovą su akivaizdžiai stipresniu priešu – reiškia vesti tautą į pražūtį, o tai yra nusikaltimas. Tai ypač pražūtinga mažoms tautoms. Priešui smogti reikia į silpniausią vietą, tam yra protas – reikia pergudrauti, išlaukti, išsaugoti žmones, palaikyti jų nusistatymą. Jei kiekvienas žmogus saugos savy laisvės siekį, bus vidujai laisvas, tokios tautos paklupdyti negalima, okupacija bus tik išorinė, menama ir išsivadavimą lems vien laikas. Tačiau yra daug baisesnis ir sunkiau nugalimas priešas – išdavikas savyje. Tai gali būti pinigų godulys, garbėtroška, karjeros siekis, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, baimė. Pirmas paimtas kyšis gali reikšti parduotą laisvę, tėvynę. Blogiausia, kad toje kovoje žmogus lieka vienas, kompromisais su sąžine nesigiriama, todėl niekas negali padėti. Visais laikais tas vidinis priešas nuginkluodavo daugelį kovotojų už laisvę, padaręs juos priklausomus nuo ydų.
Yra keista žmogiškosios prigimties psichologinė savybė – kitiems pavydima to, ko neturi pats. Didieji užkariautojai dažnai būna drąsūs tik už armijos nugaros, o iš tiesų yra bailiai, todėl pavydi ir net gerbia drąsius žmones.
Šviesų tokio drąsaus žmogaus paveikslą saugau atminty – tai profesorius Tadas Ivanauskas, žmogus be vergo dvasios. Mes, studentai, laukdavom religinių švenčių, žinodami, kad Profesorius ramiai įeis į auditoriją ir nuoširdžiai pasakys:
– Su Šventom Velykom, kolegos! – tada iš kišenių atsargiai išsitrauks kelis margučius, išrikiuos ant katedros ir skaitydamas paskaitą vis prieis, pasukinės juos, pasigrožės. Nežinau, ar mėgino kas jį už tai persekioti, bet auditorijoj niekas nė nesukikendavo, o juk ir tarp mūsų buvo visokių. Toks gaivaus oro gurkšnis, sustiprindavęs dvasią.
Vedu paralelę į dabartį ir teigiu – Lietuva nėra laisva, mūsų nepriklausomybė tėra regimybė, nes, laimėję kovą su išorės priešais, mes akivaizdžiai pralaimime kovą su priešu savyje, klastingu, dažnai nematomu, dėl to tik dar pavojingesniu. Tokie, vergaujantys pinigams, besigrumiantys dėl valdžios, postų, vienadienės, dažnai nepelnytos garbės, paniškai, neadekvačiai pavojui bijantys, drebantys dėl savo egzistencijos, priklausančios nuo korumpuotos sistemos, mes esam silpni ir tik trapaus laimingo atsitiktinumo dėka dar neatėjo išorinis okupantas. Jei tai nutiktų, kokia tikimybė, kad nepasikartos praeities scenarijai, nes iš istorijos nepasimokoma?
Mūsų anūkai, iš dalies vaikai, laisvę gavo dovanai, bet jiems to maža, jie pikti ir nelaimingi, daugelis nežino, ką su ta laisve daryti, ir piktinasi, kad jiems tuo pačiu nepridėta lengvai pasiekiamos prabangos, diskretiškai  nutylint, kokiais būdais ji susikuriama. Skaudu girdėti, kai per visas žiniasklaidos priemones šlovinami praturtėję žmonės, kaip siekiamybė rodomi prabangūs namai, valgiai ir kai sakoma, kad kažkam pasisekė, sėkme pirmiausiai įvardinamos materialinės gėrybės, net meno kūriniai, leidžiamos knygos, vertingi tiek, kiek patrauklūs komerciškai, ir susidaro įspūdis, kad niekam neskauda, jog mus, ateinančią kartą, užplūsta popsas, menkaverčiai kūriniai – madas diktuoja verslas, svarbu, kad perka. Net žemė liovėsi auginusi duoną, prievartaujama auginti pelną stambiesiems žemvaldžiams. Ar pinigų, savo ydų vergas gali būti laisvas? Ar tokia valstybė laisva?
Mūsų visuomenėj vyksta sluoksniavimasis, ne visada suvokiant ir įvardinant tikrąsias jo priežastis. Netruko susiformuoti turčių elitas, daugelis, bandę jam nepaklusti, organizuoti verslą neatsižadant moralės, buvo išstumti į nuošalę, dalis jų, laisvi dvasioje, atsisakydami paklusti menkystoms, geriau išvyko iš Lietuvos, kita dalis tapo bomžais, kai kas degradavo.
Man įdomus tarpusluoksnis yra bomžai – dvasiškai kažkas tarp čigonų ir bohemos, laisvi, išdidūs, saugantys garbę pagal savą moralės kodeksą, tarp jų tikrai yra daug daugiau įdomių, laisvų asmenybių, negu tarp garsių dizainerių aprengto pirmos kartos elito.
Nesinori baigti rašyti apie žodį laisvė tokia liūdna gaida. Ir nereikia. Lietuvoje gyvena daug puikių laisvų žmonių, dvasinių tautos turtų aruodas. Tai jie kiekvieną pavasarį vis dar aria ir sėja, rudenį skaičiuodami ne pajamas, o skolas – po to, kai savo dalį bet kuriom sąlygom atsiima  derliaus perdirbėjai ir prekybininkai, ne be to ir valstybė.  Tai tie, kurie neišduoda laisvės ir kažkokiu stebuklu išaugina dorus vaikus, gaudami atlyginimo minimumą. Tai tie, kurie tapo, kuria muziką, atkakliai rašo ir rašo knygas, bet parduoda paveikslus nebent mugėse, o kai pasiūlo rankraštį leidyklai, jiems paaiškinama, kad ši privalo mokėti atlyginimus redaktoriui, korektoriui, maketuotojui ir t. t. – niekas šiais laikais veltui nedirba – tik, paradoksas, niekas nepriklauso vieninteliam – autoriui, jo talentas, darbas beverčiai. Jam patariama ieškoti sponsorių, kad ne tik nieko negaudamas dar ir apmokėtų knygos leidimą. Ratas užsidaro vaizdiniu, kaip stovi laisvas, išdidus kūrėjas su ištiesta ranka, nužemintai nulenkęs galvelę prieš sukčių (atsiprašau, sėkmės verslininką)...
Ne, nebaigsiu tokia gaida. Yra dar pasišventusių žmonių, triūsiančių mažose leidyklėlėse, balansuojančiuose ties bankroto riba, bet leidžiančių lietuviškas autorines knygas, ieškančių būdų išgyventi – ne, ne dėl savęs, vardan tos Lietuvos... Aptikę rankraštį – perliuką, kreipiasi į vienintelį tokį valstybinį fondą, prašydami paramos leidybai. Kas dešimtam pavyksta gauti...
Ar dvasinis tautos aruodas neišsemiamas? Ar neateis diena, kai tokiu keliu eidama laisva Lietuva atsistos su ištiesta ranka prie kažkieno durų, o užpuolus išorės priešui, nebus, kas ją gina?
Sykį draugai manęs paklausė – argi aš nenoriu gyventi gražiuose namuose, važinėti prabangiu automobiliu, neskaičiuoti centų parduotuvėje?
– Noriu, bet, žinant dabartines sąlygas Lietuvoje ir tos apgailėtinos, snobiškos prabangos kainą, būti turtinga man būtų gėda.