(Joninių pasaka sodelyje)
 
Prigludo sausmedis prie vynuogės vešlios,
Šakelę su žiedais viltingai kėlė.
Šįkart gal pasiseks, palenks širdelę jos,
Save juk dovanoja, meilės gėlę.
 
Ne kartą jie kalbėjosi, tik viskas buvo veltui,
Kiekvienas atkakliai vien savo tiesą gynė.
Didžiavos sausmedis žiedais, iš aukšto žvelgė,
Kai vynuogės žiedų beveik ir nematyti.
 
Ateis ruduo, karūną vynuogėlė dedas,
Raudonos uogos dega rubino spalva.
Lįsk, sausmedėli, varganas tada po lapais,
Čia karalienė — vynuogė, jinai viena.
 
Tiktai birželis turi trumpą, stebuklingą naktį,
Kada visus sutaiko motina Gamta.
— Jau Joninės, palink arčiau, — karpyti lapai šnabžda, –
Kol tavo karšto žiedo nepalietė rasa.
 
Ankstyvas rytas.
Skaisčiai nuraudęs sausmedžio žiedelis,
Prie jo ir palinkus vynuogės jauna šaka.
Neužgesins lietus, šalta raselė
Nakties liepsnos, jei buvo pasaka tikra.