Ryte atėjęs į garažą, tėtis liepė chemikalais nupurkšti bulves: esą jas apniko kolorado vabalai. Vaikštau po lauką, purškiu.  Į garažą tądien taip ir nebesugrįžau: taisomo dviračio ratas tebesimėtė ant žemės. Kitą dieną tas pats — laistau chemines medžiagas virš bulvių laukų. Diena ilgesnė — dar saulei nenusileidus ir daržas „apgintas“, ir ratas vietoj. Sekantį rytą, tarpduryje su dviračiu rankose, sulaiko tėtis — vešim šieną. Pirmyn. Pirma, antra, trečia diena. Jos visos per trumpos, tačiau jau pabaiga. Toliau — tvarto stogo dengimas. Galiausiai — malkų kapojimas besiruošiant žiemos šalčiams. Kirvis tai aukštyn, tai žemyn. Visą dieną.  Išskyrus pietų pertrauką. Sėdžiu ant kaladės, rūkau. Dūmai kyla aukštyn, laisvai ir nevaržomai, retkarčiais pamėtomi vėjo. Į debesis, gal į dangų. Gana. Ir rūkyti, ir dirbti. Nirštu. Eidamas kiemu čiumpu akmenį ir kiek jėgos leidžia sviedžiu į virtuvės langą. Šaižus stiklo klyksmas, tačiau tėtis turguje. Vadinasi tyla prieš audrą. Velniop. Dviratis tebestovi garaže. Kam jis man išvis reikalingas, juk laiko nėra. Šokinėdamas ant ratų sulankstau ratlankius, o po to ir patį dviratį į sieną paleidžiu. Stovint kieme žvilgsnis apskrieja pievą. Mama. Ir karvės. Meldžia vieną kitą, būna kartu. Pramogauja ir gyvena. Karvės, blyn. Nebenoriu. Netoli dviračio mačiau virvių ritinį.