Pakilus virš debesų,
Tu nuolatos krenti žemyn...
Nukritusi ant žemės,
Tu bandai pakilti aukštyn...
Su sulaužytais sparnais,
Su degančiom mintim,
Ir visiškai sudegusiom viltim...
Tu padedi galvą ant mano peties...
Su ašarom sūriom, kurios jau baigia išgriaužti tavo akis,
Tu mane dar stipriau apkabini...
Tu dar stipriau nei betkada į mane įsikabini...
Tu kartoji tuos pačius žodžius,
Mano siela beklausant pasrūva krauju,
Mano rankos dreba, aš tik stoviu ir tyliu,
O mano viduje kažkas lyg badytu į širdį su peiliu...

Aš pakeliu galvą, kad nematyčiau tavo akių,
Aš vaizduoju šaltą, kad nepamatytum mano jausmų,
Aš negaliu patikėti, kad viskam kas buvo, galų gale atėjo galas...
Tu kažką vis kartoji, bet aš tavęs jau negirdžiu,
Tu krenti ant savo kelių ir maldauji,
Bet aš jau nebeturiu daugiau jėgų!
Tu maldauji, kad nuleisčiau savo galvą ir pažvelgčiau dar nors kartą tau į veidą,
Aš žinau, kad jei taip atsitiks,
Aš palūšiu, kaip dabar palūžai tu prieš mano akis...
Aš apsisuku ir išeinu, nors norėčiau dar nors kartą prisiglausti prie tavo pečių...
Kaip aš savęs už tai nekenčiu...
Tu norėjai per daug, kol galų gale parklupai,
Trenkeisi į žemę ir tik tada supratai,
Norėjai atsistoti, bet aš tave palikau,
Tu taip ir klūpojai, kaip aš išėjau...