Čia tu tokia tikra, kad galima ir melstis
Erdvės gilumui, lauko lopinėliui,
Lyg niekad nebuvai pažeminta, pavargus,
Iš negandų žydėt vėl prisikėlus.
 
Čia tu tokia tikra, kaip Nemuno vaga,
Kuri stačiuos krantuos metus įrašė,
Kada gimei, tvirtėjai, išdidi buvai,
O amžiai vardą per pasaulį nešė.
 
Jame, tarsi dangaus skliaute, žibėjo žmonės,
Kartų kartas istorijon suguldę.
Nekart, pametę žemę art, kardu kovojo
Ir gynė šalį, protėvių sukurtą.
 
Dabar ramu. Duok Dieve, kad ilgai taip būtų,
Jei degs laužai, tai tik trumpiausioje nakty,
Kai Nemunas plukdys žalius vainikus rūtų,
O rytmečio rasa Jonams ant kojų kris.
 
Čia tu tokia tikra, įaugusi į širdį,
Tarsi Maironio žodžiais skambanti daina,
Kuria džiaugiesi išdidus išgirdęs,
Nes supranti — gyva tavyje Lietuva.