Kiškis su pačia turėjo tris vaikelius. Kiškučiai buvo meilūs, linksmi, o jų striksėjimas džiugino ne tik tėvų širdis. Kaimynystėje gyvenusi pelių šeimyna ateidavo kartu pavakaroti. Tuomet visi pilkieji mažyliai žaisdavo. Gaudynes arba slėpynes. Gaudynės labiau patikdavo kiškučiams, o slėpynes žaisti ypač mėgo peliukai.
Visi trys mažieji ilgaausiai buvo vikrūs, žvalūs, klausydavo tėvelių. Ir pietus suvalgydavo be atsikalbinėjimų. Ar tai būtų šviežia žolė, ar kopūsto lapas, ar pusė morkos. Smagiai ir draugiškai gyveno toji kiškių šeimynėlė. Ir vis dėlto – taip dienoms bėgant, kiškienė pastebėjo, kad vienas jų vaikelis ne toks kaip kiti du. Baikštesnis ir atsargesnis buvo. Jei kur lėkt, tai tik iš paskos. Reikia kur lįsti ar ką peršokti, tai būtinai į priekį užleis brolius. Drovuolė buvo mergaitė. Tuo ir guodėsi mama. Vis kartojo sau, kad gal taip ir turi būti. Mergaičiukės juk atsargesnės, ar ne?
Tačiau tėtis ne toks nuosaikus buvo. Jis vis stumteldavo letena dukrą pirmyn. Švelniai, bet primygtinai. Ir kartodavo, kad būtina savimi pasirūpinti. Juk negalės visą gyvenimą už mamos nugaros slėptis!
Galiausiai nebeliko nieko kito, kaip mesti mažylei tikrų tikriausią iššūkį.
– Jei susidorosi, – iškilmingai tarė tėvas, – galėsi vaikščioti aukštai iškelta galva. Nieko nebijosi!
– Bet... bet... bet... – niekaip negalėjo išlementi zuikutė, – kad aš nenoriu...
– Brangioji mano dukra. Noro čia ir nereikia. Pareiga tokia. Tėtis liepė, reiks daryt. Turėsi nunešti seneliui akinius. Jis jau senas, prastai mato. O tai bus jam dovana nuo anūkės!
– Bet... bet... kad jis gyvena už miško. O miške lapė snapė gyvena. Aš viena neisiu. Bijau.
– Tai aišku, kad už miško. Jei štai prie ano kelmo gyventų, tai anoks čia išbandymas tau būtų. Droši per mišką kaip gera. Turi greitas kojas, žvitrias akis, puikiausią uoslę visoje šeimoje. Nieko blogo tau nenutiks. – Tuomet tėvas pasilenkė prie dukros ir į ausį sušnabždėjo: – Atmink – drąsus yra ne tas, kuris nebijo. Juk baimės nejaučia tik kvailiai. Drąsus yra tas, kuris nugali baimę.
Mama įdėjo akinius į drobinį maišelį, įdavė dukrai, pabučiavo kaktą ir išlydėjo į kelionę. Kai mažoji nedrąsiai nustriksėjo už pirmųjų aukštų žolių, motinos skruostu nuriedėjo ašara. Kiškis apkabino žmoną ir pasakė: „Taip reikia“.
Kiškutė, priėjusi mišką, apsidairė ir tyliai sau tarė: „Pasistengsiu būti drąsi. Nieko nebijosiu!“
– Ir manęs? – staiga pasigirdo iš už krūmo.
Ilgaausė kaipmat nuskuodė šalin. Net akmenukai pažiro į šonus.
– Ei, kur tu taip skubi? – neatlyžo balselis.
Bailiukė norom nenorom sukaupė drąsą ir grįžo pasižiūrėti į nepažįstamąjį. Priešais ją stovėjo kažkoks žalios spalvos padaras. Visa laimė, kad keistuolis buvo gerokai mažesnis už striukauodegę.
– Kas tu toks? – paklausė mūsų mažoji keliauninkė, smalsiai nužvelgdama žaliąjį nuo galvos iki kojų.
– Ar aš? Esu žiogas. Kas gi manęs nepažįsta? Mėgstu smuikeliu groti, todėl visus linksminu per dienas.
– Taip taip! – Netikėtai kažkas subaubė visai čia pat: – Ir naktimis miegoti neleidi.
Vargšė kiškutė nustėro iš baimės. Atrodė, kad net kojas pakirto. Viskas, ką iš to siaubo mažoji galėjo padaryti, tebuvo lėtas galvos pasukimas neprašyto svečio link.
Vos išvydusi spyglių kalnelį, ilgaausė atsiduso – ežį ji kažkada jau buvo mačiusi. Todėl žinojo, kad nieko blogo nepadarys.
Netrukus tarp žiogo ir ežio prasidėjo nemenkas ginčas. Vabzdys tvirtino, kad jo muzika tiek pievos, tiek pamiškės gyventojams patinka ir šie su malonumu jos klausosi. Tuo tarpu ežys rodė pašnekovui ausų kamštukus ir įrodinėjo, kad tai dabar paklausi prekė.
Tačiau kiškutė nelabai suprato, apie ką tiedu taip ugningai kalbasi, todėl garsiai tarė „Sudie“ ir nuėjo savo keliais. Rodos, jos atsisveikinimo karštakošiai nė nepastebėjo...
Įžengus į mišką, viskas akimirksniu pasikeitė. Aukštą žolę pakeitė nepalyginamai aukštesni medžiai. Jie užtemdė virš galvos saulę, užstojo vėją. Buvo tyku, ramu, girdėjosi tik paukščių čiulbėjimai. Kiškutė net sutriko – priešingai, nei tikėjosi, jai miškas patiko. Tad buvo išties smagu striksėti minkštutėlėmis samanomis.
O tada... Tada keliauninkė išgirdo zyzimą. Visai čia pat. Apsidairė. Tačiau nieko nepamatė. Netrukus zyzimas liovėsi. Bet po sekundėlės suskaudo letenėlę. Kiškutė vikriai pasipurtė ir nubloškė uodą šalin.
– Oi, koks mažiukas, – nusistebėjo. – Aš tavęs nebijau.
Bijoti gal ir nebijojo, bet pamažu aplinkui uodų tiek prisirinko, kad vargšei teko skuosti kiek kojos neša. Ir tik kai vėl buvo ramu, vikruolė sustojo pailsėti.
– Na ir vietelę išsirinkai, brangute, – išgirdo balsą medyje.
– Kas čia kalba? – įsistebeilijo į ant šakos tupintį juodai baltą paukštį zuikutė.
– Aš šarka patarška. O tu verčiau tyliau kalbėk. Nebent kaip ir aš, skraidyt moki. Tada tai pabėgtum nuo tos lapės.
– Lapės? Kokios lapės? Kur ji? – sunerimo ilgaausė.
– Būk atsargi, trumpauodege. Ta rudoji gudruolė štai ten, visai netoli, kažkodėl labai stropiai rausiasi. Apeik ją ratu, tik tyliai.
Kiškutė padėkojo šarkai už pagalbą. Žinojo, kad lapė yra pavojinga. Mama prisakė jos saugotis. Tačiau garsiosios plėšrūnės nebuvo savo akimis mačiusi. Todėl smalsumas nugalėjo baimę. Ir keliauninkė nusprendė į lapę dirstelėti akies krašteliu bent iš tolo. Atsargiai tipeno po žingsnelį, vis dairėsi ir klausėsi mažoji, kol išties už kokių dvidešimties metrų išvydo besirausiančią lapę snapę. Užsižiūrėjo kiškutė į tą miško gudruolę ir... vos brangiai už tai nesumokėjo. Staiga plėšrūnė apsidairė. Ir tik per stebuklą nepastebėjo iš už kelmo styrančių pilkų ausų. Zuikutė galėjo džiaugtis vargais negalais išnešusi sveiką kailį.
Kurį laiką smalsuolė skuodė sunkiai gaudydama orą. Iš to jaudulio nė nepastebėjo, kad, bėgdama nuo lapės, užšoko ant... meškos!
Kiškutė atsitrenkė galva į didžiojo rudojo žvėries šoną ir parkrito ant žemės. O meška, regis, smūgio beveik nepajuto. Pradėjo dairytis, bet greitakojė jau buvo spėjusi pasislėpti už seno ąžuolo. Deja, iškrito drobinis maišelis su akiniais. Meška jį pakėlė ir apžiūrėjo. Ilgaausė iš baimės virpėjo kaip drebulės lapelis. Tačiau nieko padaryti negalėjo. Tas baisus žvėris buvo toks milžiniškas, kad vargšelę galėjo suėsti vienu vieninteliu kąsniu.
Keliauninkė bandė suimti save į rankas. Kad nusiramintų, ėmė tolygiai kvėpuoti. Reikėjo apsispręsti – sprukti kuo greičiau nuo šio pavojaus ar mėginti kaip nors atgauti akinius, kurie buvo taip reikalingi mylimam seneliui. Nors ir kaip bijojo kiškutė, vis dėlto nusprendė be akinių kelionės netęsti. Ji prisiminė tėčio žodžius, kad drąsus yra tas, kuris nugali baimę. Taigi, pats metas nugalėti!
Zuikutė suprato, kad nėra kito būdo atgauti maišelį su akiniais, kaip tik kantriai laukti tinkamos progos. Ir išties, meška prisiragavo aviečių ir po valandėlės užsnūdo. Reikėjo kuo skubiau veikti. Mūsų drąsuolė giliai įkvėpė ir, tyliai prisėlinusi, stvėrė maišelį, kuris gulėjo prie meškos kojos. Tada jau lėkė taip greitai, kaip tik galėjo. Virš galvos vėl išgirdo šarkos balsą:
– Šaunuolė, buvo išties nepakartojama! Parodei tiems miško grobuonims!
Iki senelio namelio keliauti buvo likę visai nedaug. Tad, šnekučiuojantis su šarka, laikas nejučia prabėgo.
Išvydęs mažąją anūkėlę, senasis kiškis nepaprastai apsidžiaugė. Tik niekaip negalėjo patikėti, kad ji atkeliavo vienui viena. O kai kiškutė ištiesė letenėles ir iš drobinio maišelio ištraukė akinius, senolio akyse suspindėjo ašaros. Jis nusišypsojo ir su pasididžiavimu tarė:
– Mano mylimoji anūkė yra tikra drąsuolė! Ačiū tau už akinius. Dabar matysiu kuo puikiausiai.