Pasikėlus aukštai juk nuskriausčiau tuos, nešančius buitį,
Kaip įtikinčiau juos, kad poezija tvyro ore,
Kad gali bet kada jos kaip karštyje ledo pačiulpti
Ar lyg vėją plaukuos iš audrotų laukų parsinešt?

Gyvenu ne dvare, tad ir mintys be stiliaus, grubokos,
Nupėduotos žvaigždžių (tų, kur spindi aukštai naktimis),
Dėl gražumo gamtos dar jaunystėj netekusi proto,
Nors iškvaršta galva besirūpinant, kaip joj pramist.

Laiko liūto dalis tenka kiauro žarnyno tarnystei,
Vos atšilo dirva, tarsi kurmis velėnas draskau,
O pasėjus smalsu, koks daigelis jau pradeda lįsti?
Aukštus prėsmus dedu apsirėdžiusi dulkėm. Lyg sau.

Taip ir teka būtis, vos palietusi delnus, tarp pirštų.
Čia rakštis, čia — pūslė (ne kad šaukštą kilnojau ilgai).
Su kiekviena žiema jausmas toks lyg jau būčiau prisirpus,
Bet atodrėkis bus ir atšviežins jausmus pavilgai.

Ar ant bruko kas nors kaip čia želmenys mintį pakeltų?
Šimtas, kitas praeis ir paniekins, išjuoks ar įskaus.
Prie lovių daug riebių, bet nei vienas melavęs nekaltas.
--
– Atiduok, ką turi!
– Imkit lopinį aukšto dangaus...